Trokšdama vyriškos laisvės, ji ima tarnauti vyrų poreikiams. O pačios Emos norai? Jie parodyti labai fragmentiškai, palikti tarsi tarp eilučių. Simboliška: Frljićiaus kuriamame pasaulyje Moters norai nėra svarbūs, todėl nesulaukia dėmesio.
Žilvino Vingelio kuriamai vaizdinijai, kaip ir pasaulėjautai, artimesnis ne absurdas, kuriam priskiriama Ionesco pjesė, bet siurrealizmas. Jo „Naujasis nuomininkas“ nėra persmelktas nevilties ir beprasmybės.
Jei britų dailininkas Williamas Blakeʼas tapytų paveikslą pagal šį spektaklį, tikriausiai centre jis paliktų Heraklio lanką laikantį Filoktetą, tik jo strėlė būtų nukreipta ne į draugus.
Kodėl kažkas 2026-aisiais turi režisuoti kaip Juozas Miltinis, Povilas Gaidys ar Rimas Tuminas? Kodėl pykstama ant metaforos, simbolio, o ne ant realaus gyvenimo? Kodėl kūrėjui bandoma paaiškinti, ką jam turi skaudėti?
Patekę į „Limbo“ erdvę mes, vietoje žadėtų dešimties šio žodžio prasmių ir galbūt iš to kylančių dešimties skirtingų pasakojimo registrų galimybės, liekame plaukioti vis viename ar dviejuose. Ir tai prailgsta.
Jeigu spektaklį pasižiūrėtų įvairias demografijos gerinimo idėjas žarstantys politikai – pamatytų, kad vaiko atėjimas ar neatėjimas į pasaulį gali turėti gerokai daugiau priežasčių, negu valstybinių diskotekų trūkumas.
Klaipėdos teatro baleto trupės artistai vėl patvirtino aukštą profesionalumo lygį, fizinį ir emocinį pasirengimą imtis sudėtingų kūrinių. <...> Sukurti skirtingų choreografų, diptiko kūriniai artimi savo konceptualiu įmantrumu.
Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.
Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.
