Rudens lygiadienis jau čia. Nuo šiol tamsos bus daugiau nei šviesos. Daugiau tamsos siūlo ir nauja Nacionalinio dramos teatro premjera „Madam Bovari“, kurioje apgraibomis bandau rasti Emą.
Režisierius Oliveris Frljićius spektaklyje „Madam Bovari“ dekonstruoja realistinį Gustaveʼo Flaubertʼo romaną, išrenka jį dominančias scenas ar jų nuotrupas ir pasiūlo naują jų jungimo būdą. Spektaklio pasakojimas nėra linijinis – jis tik fragmentiškai seka Flaubertʼo parašytą naratyvą. Panašų metodą režisierius jau taikė spektaklyje „Metamorfozė“, paremtame to paties pavadinimo Franzo Kafkos apsakymu (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Abiejose interpretacijose režisierius, nepaisant originalioje medžiagoje esančio psichologizmo, atsisako kurti psichologinį teatrą, remtis rašytojų sukurtais charakteriais ar plėtoti personažų tarpusavio santykius. Frljićius pasiima personažo idėją ir transformuoja ją į simbolį. Šiuokart atrodo, kad režisierių labiausiai jaudina moters tapatybė, jos santykis su tradiciniais jai primestais vaidmenimis ir asmeninės laisvės samprata.
Spektaklyje net trys aktorės – Žygimantė Elena Jakštaitė, Neringa Bulotaitė ir Augustė Pociūtė – turi Emos vardą ir vaidina atskiras Emos gyvenimo scenas. Frljićius, suskaidęs vieną personažą į tris, tuo nebando išryškinti skirtingų Emos charakterio savybių. Iš tiesų jis nekuria Emos Bovari personažo, o per skirtingas Emos formas pasakoja Moters istoriją. Trys aktorės – trys Emos – tai pačios Moters reprezentacija, jos gyvenimo nuo gimimo iki mirties eskizas. Moters, kurios kūnas yra tyrinėjamas, taisomas, vertinamas ir išnaudojamas, – pirmiausia giminei pratęsti. Frljićiaus Moteris veikia belaikėje erdvėje – spektaklyje naudojamos kultūrinės nuorodos, vaizdo projekcijos peržengia XIX a., Flaubertʼo romano, ribas. Nėra abejonių, kad pagrindinė Ema Bovari, kurią vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė, bent iš dalies yra mūsų laikų Moteris – ta, kuri svarsto apie pasaulį, kuriame moterys iš viso nebegimdytų vaikų, kartu suprasdama, kad vyrai vis dar valdo moters likimą. Todėl ji laukia gimstant sūnaus, kad jis galėtų gyventi vyrišką gyvenimą ir mėgautis laisve. Gimusi dukra Berta jai tėra priminimas apie jos pačios ribas, akyse augantis įrodymas, kad ją irgi ištiks toks pat likimas. Ypač jautri yra scena, kurioje veikia dvi Emos – jauna ir pagyvenusi. Jos stovi viena priešais kitą – vyresnioji Ema tyli, kol jaunoji ją plūsta ir niekina. O juk iš tiesų tik kartoja tai, ką kiekviena Moteris bijo išgirsti savo gyvenimo saulėlydyje – paniekinimą ir atstūmimą. Deja, Ema to neišvengia dar jaunystėje.
Spektaklyje „Madam Bovari“ Frljićius renkasi greitą pasakojimo tempą, įmesdamas Emą į jau susiformavusią situaciją: keičiantis scenoms ji iš karto transformuojasi į žmoną, motiną, mylimąją, pagaliau – išduotą ir atstumtą moterį. Taip iš esmės nutolstama nuo Flaubertʼo siūlomo pasakojimo tempo, romane nuosekliai sukurto Emos paveikslo – atsisakoma jos charakterio augimo ir transformacijų. Frljićių domina ne personažo formavimosi procesas, o rezultatas – spektaklyje dominuoja pačios aštriausios Emos emocijos ir būsenos, ryškiausi jos charakterio bruožai. Scenoje Ema dūsta, šaukia, vilioja – viskas vyksta be jokio pasiruošimo, paliekant žiūrovą tiesiai priešais nepridengtą emociją. Tačiau scenos keičiasi per greitai, kad pavyktų įsijausti: Frljićius tempą sulėtina vos vieną kartą – pirmą kartą susitikus Leonui (aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius) ir Neringos Bulotaitės vaidinamai Emai. Jautrus Meliešiaus Leonas skaito eiles, užburdamas Bulotaitės Emą, o kartu ir visą salę. Akimirka baigiasi ir scenoje vėl vyrauja beprasmis šurmulys, kuriame Ema tyli.
Frljićius fragmentiškai vaizduoja Emos santykius su ją supančiais vyrais – Šarliu Bovari, Leonu, Rudolfu Bulandže, nors vyriški personažai spektaklyje sukurti vadovaujantis Flaubertʼo sumanytais charakteriais. Nieko nematantis ponas Bovari (Gediminas Remeika), poetiškas, nedrąsus Leonas (Šarūnas Rapolas Meliešius) ir savanaudiškas Bulandžė (Vainius Sodeika) suteikia pagrindą Emos reakcijoms, tampa jos pasirinkimų priežastimi. Atrodo, kad Ema pakliūva į tuos pačius spąstus, nuo kurių taip stengiasi pabėgti: trokšdama vyriškos laisvės, ji ima tarnauti vyrų poreikiams. O pačios Emos norai? Jie parodyti labai fragmentiškai, palikti tarsi tarp eilučių. Simboliška: Frljićiaus kuriamame pasaulyje Moters norai nėra svarbūs, todėl nesulaukia dėmesio.
Emos Bovari pasaulis tamsus – veiksmas vyksta prietemoje, kurią blausiai apšviečia pritemdyta šviesa. Tokiame pasaulyje tenka pasikliauti ne vaizdu, o garsu – muzika parinkta taip, kad ji iliustruotų nuotaikas ir kurtų dramatišką atmosferą. Vis dėlto, kartais toks iliustratyvumas iškrinta iš bendros spektaklio koncepcijos, kaip ir šydais uždengti skėčiai, atrodantys tarsi atklydę iš vaikiško spektaklio dekoracijų sandėlio.
Įpusėjus spektakliui Frljićius sulaužo ketvirtąją sieną ir jos jau nepastato atgal. Ši priemonė naudota ir „Metamorfozėje“, tik ten ji veikė organiškiau. „Madam Bovari“ pasauliui ketvirtosios sienos atvėrimas neduoda nieko, išskyrus šmaikštų Rasos Samuolytės monologą – pamąstymą, kodėl ji, moteris, turi vaidinti personažą-vyrą. Pripažįsta, kad atsakymo į jį nežino, nepavyko jo gauti ir iš režisieriaus. Tačiau ši interakcija mažai prisideda prie bendro spektaklio paveikslo.
O jis labai paprastas – scenoje blaškosi Moteris. Moteris, kurią slegia tradicija, kuriai pavydu vyrų turimos laisvės, kurią valdo emocijos ir meilės troškulys, pagaliau Moteris, kuri turi ne vieną, o mažiausiai dvi priklausomybes – laudanumą ir apsipirkinėjimą. Moteris, kuri nemyli savo vaiko ir vyro, bet trokšta meilės iš meilužių. Šiandien ją vadiname Ema Bovari, bet tikriausiai lengvai būtų galima duoti ir kitą vardą, paimtą iš literatūros arba iš gyvenimo. Frljićius ją pavadino Ema Bovari, tačiau ji nebėra Flaubertʼo Ema. Frljićiaus Ema pirmiausiai neša atsakomybę už visą moterų giminę – tik atrodo, kad ši našta jai tapo per sunki.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
