Vos prasidėjus naujajam Žilvino Vingelio spektakliui pagal Eugèneʼo Ionesco pjesę „Naujasis nuomininkas“ Klaipėdos dramos teatre, patenki į pačią pilkiausią pilkumą: tuščią kambarį, kurio pilkos ir sienos, ir grindys, ir durys, ir vaizdas pro langą. Į jį marionetiškais žingsniais įklibinkščiuoja kažką marmaliuojanti namų tvarkytoja (aktorė Kamilė Andriuškaitė) – irgi pilka nuo galvos iki kojų, nešina pilku kibiru ir pilku raktų ryšuliu. Šią pilkumos kvintesenciją sukūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Jei Andriaus Šiurio sukomponuotus garsus būtų galima nusakyti spalvomis, ir tie būtų pilki. Tik pro langą vis graso įsiveržti intensyvesni tonai.
Netrunka pasirodyti ir jis – Jono Baranausko vaidinamas energingas ir savimi pasitikintis Ponas, naujasis nuomininkas, vilkintis pilku kostiumu ir dėvintis magritišką skrybėlę. Buto prižiūrėtoja jam nė kiek nerūpi – jis entuziastingai užsiėmęs erdvės matavimais. O ši desperatiškai siekia patarnauti naujajam būsto šeimininkui, tačiau jos pagalbos siūlymas labiau primena valdžios troškimą. Jųdviejų judėjimo trajektorijos nuolat prasilenkia, kaip ir vieno kitam sakomi žodžiai.
Moteris primygtinai siūlo paskolinti lovą, tačiau nuomininkas tikras: baldai atkeliaus šiandien. Taip ir nutinka: pro duris įvirsta Karolio Norvilo pirmasis Kraustytojas. Jis ima į kambarį nešioti sunkias pilkas dėžes, o šeimininkas dirigento judesiais duoda pedantiškus nurodymus. Netrukus į pagalbą atėjus Liudo Vyšniausko antrajam Kraustytojui, scena prisipildo fizinės komedijos ir cirko choreografijos (jos autorius Kęstas Matusevičius) bei triukų. Dėžių nešiojimas, stumdymas ir perdėliojimas ištįsta ir išsikreipia kaip sapne. Akimirkomis daiktai ima judėti patys, o riba tarp daikto, gyvūno (beždžionės) ir žmogaus tampa labili. Darbininkai kruopščiai vykdo kreidos rato viduryje įsitaisiusio šeimininko paliepimus, tačiau judėti jiems darosi vis sunkiau dėl dėžių gausos. Galų gale jie pareiškia, kad didieji daiktai netilps pro duris, o likusi manta užtvindė ir užkimšo ne tik namo koridorius, bet ir gatves, metro ir net užtvenkė upę. „Nebent pramuštume ketvirtąją sieną“, – pasiūlo daiktanešiai. „Bet čia gi naujas teatras ir tos sienos seniai nebėra!“ – flirtuoja su publika Vyšniausko Kraustytojas. O gal yra? O gal visai nebūtina jos griauti, kad pasikeltų žiūrovų vaizduotės šliuzai?
Paaiškėja, daiktų savininkas nieko prieš pasilikti užgriozdintame kambaryje. Scenos priekyje išdygus iš daugybės stalčių ir durų susidedančiai sienai, prasideda tarsi kitas spektaklis. Nespalvotą sapną pakeičia ryškios, spalvotos vizijos ir sodrūs garsai, o žmones – marionetės, projekcijos ir hologramos (vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys). Tai – tikroji režisieriaus Žilvino Vingelio, ryškiausio Lietuvoje vizualinio teatro kūrėjo, stichija. Jo kuriamai vaizdinijai, kaip ir pasaulėjautai, artimesnis ne absurdas, kuriam priskiriama Ionesco pjesė, bet siurrealizmas. Jo „Naujasis nuomininkas“ nėra persmelktas nevilties ir beprasmybės. Pjesėje palaipsnis erdvės užsipildymas daiktais kelia klaustrofobijos ir grėsmės pojūtį, žmogus atrodo dūstantis tarp tariamai patogaus gyvenimo atributų ir negrįžtamai atsiskiriantis nuo pasaulio. O Vingelio interpretacijoje slogučio nėra. Netgi atrodo, kad Baranausko Ponas izoliuojasi nuo pasaulio, kad galėtų pasinerti į kitą, vaiskesnę, turtingesnę, tikrovę. Galima sakyti, požiūris į tikrovę labiausiai atskiria absurdą ir siurrealizmą. Nors abi kryptys atmeta įprastą tikrovę, absurdistai vaizduoja pasaulį kaip šaltą, grėsmingą, mechanišką ir neturintį prasmės, o siurrealistai kuria sapnišką, fantastišką, keisčiausių transformacijų ir asociacijų kupiną tikrovę.
Ne atsitiktinai ir spektaklis suskirstytas į keturis „skyrius“: „Atsiskyrimas“, „Pasiruošimas“, „Liminali būsena“ ir „Transformacija“. Tai vadinamojo perėjimo ritualo struktūra. Tačiau kas į ką čia virsta? Nuomininkas, perskrosdamas sieną, pasirodo jau ne kaip elegantiškas ponas su skrybėle, o kaip būtybė su lagaminu vietoje galvos. Kaip maža lėlė, prisiglaudusi prie milžiniškos mamos kojos. Kaip vabalas, ropojantis sienos paviršiais. Kaip stiklainėliuose šokanti spalvota holograma. Tačiau, ko gero, ne veikėjo transformacija čia pati svarbiausia. Svarbiausias – požiūrio į tikrovę pokytis arba atskleidimas, kad regimoji tikrovė nėra vienintelė. Šią temą, beje, galima įžvelgti bene visuose Žilvino Vingelio spektakliuose: „Kafka Insomnia“, „Diletantas“, „Orfėjas“, „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Pasaulio labilumas, gebėjimas keistis, išsiskaidyti į daugybę dalelių ir vėl naujai susidėti, – esminė jo savybė. Tačiau šis neužtikrintumas kelia ne siaubą, o nuostabą. O nuostaba, tarytum sako Vingelio spektakliai, – prasmingiausias pasaulio patyrimo būdas.
Žilvinas Vingelis į Klaipėdos dramos teatrą irgi įsiveržė kaip naujasis nuomininkas – ekscentriškas tikrovės, ar veikiau – tikrovių, projektuotojas, – atsisakantis kaip nors derintis prie čia egzistuojančių papročių ir taisyklių. Tačiau jo ekscentrizmas ne įžūlus, ne snobiškas ir ne narciziškas. Veikiau valiūkiškas ir paslaptingas, kviečiantis žaisti ir kitu kampu pažvelgti į kasdienybę ir egzistenciją.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
