Kažkodėl pas mus teatras vaikams kartais įgauna neigiamą prasmę. Pamėgink 12–14 metų paauglį nusivesti į 12-tos valandos spektaklį – neis, sakys: „Aš – ne mažas vaikas!“
Aktorystės aksioma: be tavęs nėra manęs, be manęs nėra tavęs. Labai gerai, kai scenoje atsiranda partneris. O kai Heidi nėra, mano partneris – žiūrovas.
Manau, kad daug kur yra tokių „esminių“ žmonių, ant kurių lyg ir laikosi pats teatras: jie visada laiku ateis į repeticiją, visada bus pasiruošę, visada imlūs.
Savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru.
Nekrošius norėjo Hamleto vaidmeniui žmogaus, kuris nekalba kaip aktorius, nejuda kaip aktorius. Hamletas Nekrošiaus spektaklyje – iš principo balta varna.
Man labai svarbus pirmas skaitymas, pirmas impulsas, pirmas kvapas. Tai duoda emociją, norą gilintis į kuriamą vaidmenį. Gali nemokėti skaityti, bet svarbu, kad pats sau nemeluotum.
Gytis Padegimas: „Aš vaikystėje tikrai gyvenau Lietuvoj. Ne televizijoje, ne internete, bet Lietuvoj. Dar užgriebiau to gyvenimo. Man klasika dar gyva.”
Susidarau tvarkaraštį, kur parašyta, kad dvi valandas kursiu dainą. Manau, sunkiau rasti įkvėpimo daryti tvarką, negu pasidaryti tvarką įkvėpimui sulaukt.
Teatras tampa paviršutiniškesnis. O štai opera jau gali sau leisti matyti dirigentą bet kurioje scenos erdvėje, atsiranda judėjimo laisvė, tikroviškumas, oras naujiems sprendimams.
