Vidas Bareikis, 25 metų muzikantas, aktorius ir režisierius, judėjimo „No Theatre” lyderis nutarė sukurti teatre „Mr. Fluxus” – kolektyvinį Jurgio Mačiūno portretą. Todėl Druskininkuose nuo rugpjūčio pradžios veikia Bareikio sumanyta kūrybinė jaunų menininkų stovykla. Užsidarę nuo kasdienybės, jie neria į Jurgio Mačiūno biografiją, kad sukurtų spektaklį apie jį. Tačiau kasdien artistai neria ir į Druskininkų kasdienybę: sufantazavę tos dienos performanso idėją, jie pasirodo gatvėse ir ima žaisti su praeiviais. Rugpjūčio 21 dieną, Druskininkų teatro festivalio uždarymui bus parodytas „Mr.Fluxus” eskizas.
Baigęs aktorystės mokslus Gintaro Varno kurse, sukūręs grupes „Suicide DJ” ir „Stipriai kitaip”, Vidas Bareikis nuo praeitos žiemos studijuoja režisūrą Maskvos Vsevolodo Mejerholdo centre. Rudenį pagal studentų mainų programą jis važiuos į Limožo teatro mokyklą, kur spektaklį apie Jurgį Mačiūną pastatys su prancūzų aktoriais. O tada grįš prie lietuviško „Mr. Fluxus” varianto.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad man į rankas pakliuvo Jurgio Mačiūno biografija „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931-1978) portretas”. Tokia stora knyga. Perskaičiau ir užsikabinau už paties Mačiūno kaip asmens. Ne fluxus mane labiausiai sudomino, o Mačiūno gyvenimo istorija, kuri yra be galo fantasmagoriška, tragikomiška. Pagrindinis dalykas, kurį visi žmonės akcentuoja, yra nesibaigiantis Mačiūno juokas, bet tas juokas yra „per brūkšnelį” klyksmas, pagalbos šauksmas ir rėkimas iš skausmo.
Gilindamasis į Mačiūno biografiją, suprantu, kad toks, koks jis buvo, iš dalies yra ir poza, nes žmogus norėjo dėmesio, o dėmesio jam trūko nuo vaikystės. Bet jis ir pasaulį matė visiškai savotiškai. Su juo buvo daug žmonių, kurie žaidė kartu, bet patys į tai žiūrėjo kitaip, nei Mačiūnas. Keli jo draugai prisimena, kad su Jurgiu buvo smagu: kai jis ateidavo – lauk bombos, ir visi žaidė su juo. Niekas iš to nieko neuždirbo. Atvirkščiai, Mačiūnas turėdavo didžiausių skolų. Puikus idėjų generatorius ir prasčiausias pasaulyje vadybininkas. Žmogus sugebėjo sugalvoti SoHo rajoną, loftų idėją ir nepasipelnė iš to nė cento. Pasipelnė kiti. O Mačiūnas rezgė naujas idėjas. Naujus žaidimus.
Ir kuo giliau aš į tą fluxus košę neriu, tuo labiau suprantu, kad pats panašiu keliu einu, bent jau teatre. Netgi esu girdėjęs, kad mūsų „No concert” yra totaliai fluxus. Gal tai tam tikri sutapimai, gal intuicija veda. Žodžiu, ruošiuosi spektakliui apie Mačiūną pusę metų, bet keleri metai link to eita buvo.
– Ką reiškia, kad jūsų spektaklį konsultuoja Jonas Mekas?
– Elgiausi galbūt naiviai, bet parašiau jam elektroninį laišką, papasakojau savo sumanymą, nes turėjau klausimų apie Mačiūną ir apie fluxus. Mekas man vos ne tą patį vakarą atrašė. Man tai buvo visiškai netikėta, bet kas jį pažįsta, sakė, kad tai normalu, nes Mekas yra atviras, laisvai bendraujantis, kviečiantis. Jo konsultacijos ir yra keletas laiškų apie Mačiūno gyvenimą, jo patarimai.
Juk spektaklį darau kaip eksperimentą sau ir visai kūrybinei komandai. Pirmas etapas – trys savaitės užsidarius Druskininkuose, atsiribojus nuo pašalinių darbų ir reikalų. Su Druskininkų teatro festivaliu pavyko bendradarbiauti, mes gauname visas sąlygas, visą aprūpinimą. Nes žmonės dažnai teisinasi: kurčiau meną, bet neturiu ko valgyti ir iš ko gyventi. Tai va, dabar turim namelį, maisto ir laiko. Ir visiems, ką pakviečiau, tai patiko. Branduolys – mano bendrakursiai, tie patys žmonės, su kuriais padarėme „No concert” ir „Telefonų knygą”.
– Žadate, kad Druskininkai pajus jūsų kūrybingumą. Jau kažkiek suformuota žmonių reakcija į tai, kad juos kibina gatvėj. Maždaug, kvailina, kad po to pasijuoktų. Jūsų tikslas nėra toks?
– Mačiūnas buvo be galo pedantiškas, skrupulingas, mėgo viską numatyti smulkiuose tvarkaraščiuose. Tuo principu ir visą stovyklą darau. Turime išsamų tvarkaraštį, kur surašyta, ką darome nuo 10 ryto iki 12 nakties, grynai mačiūniškai apskaičiuota ne tik kūryba, bet ir miegai, pavalgymai, rankų plovimai ir panašiai. Į mūsų repeticijų programą įeina performansai gatvėje, nes didelę fluxus dalį sudaro būtent gatvės akcijos. Fluxus esmė yra žaidimas, pokštas, išdaiga. Jeigu artistams pavyksta tie pokštai ir išdaigos, tada ir žiūrovui įdomu jungtis ir žaisti kartu.
Pavyzdžiui, pasirodom mes ir dalinam žmonėms neva reklaminius plakatus, lyg kviečiam kažkur ateiti, o realiai tie lapai tušti. Ir žmonės reaguoja: ar išmėto, ar sulanksto, ar sako, kad gerai, ateisim, nežinau. Arba pianino supjaustymas ir sukapojimas. Žmonės tampa pasyviais akcijos žiūrovais, o gal aktyviai piktinasi ar nori prisijungti ir yra mielai pakviečiami kapoti kartu. Kaskart per vaidinimą sukapoti po pianiną būtų sunku, bet mūsų spektaklyje bus daug filmuotų vaizdų. Nesu vaizdo projekcijų mėgėjas, bet šiuo atveju mes jas naudosime.
Pati mūsų stovykla taps dokumentine spektaklio medžiaga. Tarkim, gerbiamas aktorius Ainis Storpirštis vaidina fluxus veikėją ir sako, kad pamena, kaip jie dalinę reklaminius lapelius, kurie buvę tušti lapai, o vaizdo projekcija rodo jį, dalinantį tuos lapelius Druskininkuose – rodome ne fluxus archyvą, o mūsų pačių filmuotą medžiagą. Man įdomus autobiografiškumo variantas, sąsajos su realybe, taip buvo ir „Telefonų knygoje”. Personažai specialiai paryškinti, šaržuoti, bet biografiniai faktai – aktorių.
Kuriant „Mr.Fluxus” prašau visos komandos, kad jie rašytų dienoraščius – su sąlyga, kad po visko jie atiteks man. Dienoraščiai gali tapti lygiaverčiais spektaklio tekstais: greta Jono Meko atsiminimų apie Mačiūną gali pasigirsti Storpirščio atsiminimas apie Bareikį ar Eglės Špokaitės apie Storpirštį. Perpynimai.
Mačiūnas kolekcionavo visą savo gyvenimą ir priešinosi bet kokiam eikvojimui, tai jeigu aš būčiau Mačiūnas, galėčiau po mūsų pokalbio paimti nuorūką, kuri čia numesta, įsidėti į maišiuką, užrašyti, kad ta nuorūka gulėjo per metrą nuo Rūtos, kai aš daviau interviu ir tai liktų kaip šių metų gyvenimo faktas.
– Ar galėtum pacituoti ką nors iš Mačiūno kūrinių idėjų, performansų? Kuris nors, tegu nematytas, bet aprašytas, yra padaręs didžiausią įspūdį?
– Patikėkit, visi. Labai patinka viena iš Mačiūno instaliacijų – „Pasaulinė mėšlo kolekcija”. Jis buvo surinkęs didžiulę kolekciją didelėse permatomose dėžėse. Vienoje didelėje dėžėje matai mažiuką taškiuką. Prieini, paskaitai: žiogo mėšlas. Šalia dėžėje matai didelius bumbulus: dramblio mėšlas. Mačiūnas tuos dalykus rinko, klasifikavo, bet tu supranti, koks tai absurdas. Žmonės tą kolekciją dabar gali už milijonus nupirkti ir tu matai, kaip amžinatilsį Mačiūnas iš to juokiasi. Tokia išdaiga. Viršūnė.
Bet su tuo mėšlu yra viena istorija. Mačiūnas parodoje Berlyne darė tokį objektą – labirintą. Jis, manau, turėtų būti ir mūsų spektaklyje kaip vienas smagesnių elementų žiūrovams. Didžiulis labirintas su daug erdvių, o jose – visokios kliūtys: lempos į akis šviečia, iš kažkur vanduo bėga, dar kažkas… Viena vieta Mačiūno labirinte buvo tokia: kad galėtum atidaryti duris, turi įkišti ranką į dėžutę su dramblio mėšlu. Prieš pat labirinto atidarymą Berlyne dingo dramblio mėšlas. Stovi minia žmonių, visi nori įeiti į labirintą, o Mačiūnas yra užstojęs duris ir sako: niekas neperžengs šitos linijos, kol neatsiras mano mėšlas. Organizatoriai prašo, kad gal gerbiamas Mačiūnas sutiktų… Ne, jis nesutinka, nes dramblio mėšlas yra pagrindinis labirinto elementas ir be to nieko nebus.
Tada Mačiūno bendražygiai nuvažiuoja į Berlyno cirką, susiranda dramblį, sako prižiūrėtojui: klausykit, mes menininkai… Ilgai ir nejaukiai aiškina, o kai galų gale pamini mėšlą, prižiūrėtojas jų iš viso nesupranta, bet parodo į dramblio mėšlą pirštu ir sako: vežkit nors ir visą. Mačiūno draugai grįžta į parodą su išsvajotu mėšlu ir, kaip vienas jų savo atsiminimuose rašo, – mes kaip riteriai savo karaliui Jurgiui įteikėme Šventąjį Gralį.
Kai mėšlas tampa Šventuoju Graliu, man kyla daug visokių asociacijų, ir gerų, ir blogų, bet tai yra be galo juokinga.
– O Mačiūno sumanytos tarptautinės šlapinimo varžybos! Kas ilgiau šlapinsis, to valstybės himną gros.
– Pernai „Sirenose” estų teatras NO99 rodė spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui”. Jie finale kaip tik ir darė šlapinimosi varžybas, kur visi apsisioja kultūros ministrę. Irgi iš tos serijos.
Daug tų fluxus performansų. Man patys geriausi atrodo tie, kurie labiau socialiniai. Pavyzdžiui, Yoko Ono „Cut Peace”: ji atsisėda, šalia padėtos žirklės ir ji sako žmonėms, kad kiekvienas galite prieiti ir atsikirpti dalelę mano rūbo. Visi eina ir iškarpo iki visiško nuogumo, nors tai neįtikėtina, net kai matai filmuotą įrašą. Yoko Ono sakė, kad galima kirpti tik suknelę, bet ne, prieina kažkoks akiniuotis ir jau kerpa jos liemenuką, tiesiog išvagia tą žmogų. Geniali performanso mintis.
– Ar sekei „Menų faktūroje”, kaip žiūrovai rinko sezono vinis ir varžtus, ir kaip tavo „Telefonų knyga” paskelbta geriausiu sezono spektakliu – vinimi?
– Sužinojau iš vadybininkės ir buvo labai įdomu sekti, kaip tai vyksta, kas tie kiti spektakliai, kurie liko už nugaros. Taip išėjo, kad „Telefonų knyga” nebuvo rodoma tą mėnesį, kai kritikų komisija dėl „Auksinių scenos kryžių” lankėsi spektakliuose. Ir „Kryžių” nominacijose „Telefonų knyga” nebuvo paminėta, nors ten yra gerų aktorių darbų, nes aktoriai „Telefonų knygoje” yra padarę kur kas daugiau, negu yra darę iki šiol. Todėl man „Menų faktūros” vinis yra svarbesnė ir aš turiu požiūrį į „Kryžių”, jeigu jis kada ateis.
Man labiausiai reikėjo „Kryžiaus”, kai padariau savo pirmą spektaklį „Vakaras su knyga” pagal Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą”. Tada idealistiškai galvojau, kad jau čia mano toks debiutas!.. Norėjau, kad pastebėtų. O dabar, kadangi viskas No…, tai ir šituo atveju… Laikas gi viską sustato į vietas ir tu supranti, kiek tas „Kryžius” vertas po dvejų metų, kiek po ketverių…
– Į tavo koncertą per Kultūros naktį prisirinko tiek žmonių, kad tau pačiam su tavo gitara ir mikrofonais liko vos mažas plotelis. Įėjai, nusipaišęs klouno veidą. Slėpeisi?
– Yra baimės. Kai su Ainiu koncertuojame, mes vienas už kito slepiamės. Net kai groju pianinu, jis yra barjeras, saugantis mane. Mano gynybos bokštas. Režisūra – irgi yra baimė daryti tai pačiam. Sugalvoji ir darai per kitus, o pats žiūri iš šalies. Koncertas Kultūros naktį – sąskaitų su savimi suvedimas. Jeigu gali kažką daryti vienas, tai eik ir daryk. Be to, ir dainų naujų prisikūrė. Nusipaišiau klouno veidą, nes dainavau „Klounai irgi kartais verkia”. Pasislėpiau po ta kauke.
– Studijos Maskvoje veikia spektaklį apie Mačiūną?
– Pirmiausia, man atrodo, veikia pamatyti spektakliai. Aišku, labai veikia ir mano kurso vadovas Viktoras Ryžakovas. Nepaprastai taktiškas pedagogas, produktyvus režisierius. Jis nuolat režisuoja, neturi laiko, bet jo pedagogika nenutrūksta: jis, statydamas spektaklį „Satyrikone”, įjungia mus į repeticijas, padaro savo asistentais, mes matom, kaip vaidmeniui ruošiasi Konstantinas Raikinas, ir tai yra pagrindinė mokykla.
Arba – lenkų teatro savaitė Maskvoje, susitikimas su Krzystofu Warlikowskiu. Jis kalbėjo apie darbą su aktoriais. Daug dalykų įsiminiau, nes pats sau apie tai galvoji, po to pamatai, kad žmonės jau taip dirba. Išsivežiau aktorius trims savaitėms į – kaip kai kurie sako – koncentracijos stovyklą, bet išsivežiau tam, kad jie nertų į tą pačią medžiagą daugiau ir įdomiau, negu kaip į eilinį spektaklį, kurį tiesiog susirenki surepetuoti tarp filmo garsinimo ir… kito filmo garsinimo.
Warlikowskis apie savo trupę šnekėjo, kad tai yra jų „mafija”, atrinkta per daugybę metų, ir jam kartais nėra svarbu didelis talentas, charizma ar kažkas, bet daug svarbiau mąstančios akys ir kad tas žmogus kartu mąstytų, kurtų, darytų. Nes, sako, aš tiek prisižiūrėjau tų charizmatiškų akių ir žudančių žvilgsnių, po kuriais totali tuštuma!..
Man tikrai įdomu dirbti su aktoriais, kurie kapstosi. Todėl, pavyzdžiui, iš „Telefonų knygos” išskirčiau Dovydą Stončių, nes įdomu, kai žmogus pasiekia tai, ko iki tol nebuvo pasiekęs, ir dar daugiau.
– Ar paties darbo įgūdžiai nuo studijų Maskvoje keičiasi?
– Maskvos tempai įtakoja buitį: niekada nebevėluoji, nes žinai, kad keliauti tau teks porą valandų, tai išeini prieš tris ir ramiai važiuoji. O tik grįžti į Lietuvą, ir prasideda: sveikas, gerai, po dešimt minučių būsiu. Būsi, aišku, po pusvalandžio, bet visur gali spėti, nulėkti.
Patį darbo būdą labiau veikia Mačiūnas. Man taip pradėjo patikti daryt skrupulingus tvarkaraščius, dėlioti viską į dėžutes! Tai padeda.
– Koks tvarkaraščio principas? Kodėl taip drąsiai gali žinoti, kas bus?
– Aišku, susiplanuoji, o po to… Bet tvarkaraštis patogus tuo, kad dirbi kūrybiškai. Kas dirba įstaigoje nustatytomis valandomis, jų tvarkaraščiai už juos jau yra sudėlioti. Darbas baigiasi 17 valandą ir žmogus eina ilsėtis. O kai tu esi teatre, kai kuri, tai tavo darbas niekad nesibaigia. Net ir sapnai yra tavo darbas. Tarp gyvenimo ir darbo – lygybės ženklas. Tokiu atveju tikrai būtinas Mačiūno skrupulingumas: tada atsikelsiu, tada galvosiu, tada pavalgysiu ir paskambinsiu tam ir tam, tiek valandų repetuosiu, tiek galvosiu apie kitus dalykus, pasižiūrėsiu dienos filmą… Net kai nutari darbo dieną baigti ir vaikštai po miestą, nes tos dienos užduotys jau atliktos, vis tiek galvoji apie darbą. O jeigu užduotis atlieki padrikai, tas be galo vargina.
– Įkvėpimo kaip dangiškos manos nėra? Yra tvarkaraštis ir atkaklumas?
– Kai dirbi, tada ir įkvėpimas ateina. Ne kitu laiku. Kartais žiauriai sunku. Tik su muzika galiu dirbti nesustodamas. Groti, dainuoti repeticijoje – be stabdžių, iki nugriuvimo, gal kad iš dalies esu muzikantas. Bet rašyti spektaklio scenarijų, naują dainą kurti… Tada susidarau tvarkaraštį, kur parašyta, kad dvi valandas kursiu dainą. Ir tos dvi valandos skirtos dainai, ne kam kitam, nors tai be galo sunku. Pradedi, pavyzdžiui, nuo to, kad paprasčiausiai susirašai, ką matai: dabar – skėtis, diktofonas, rudi sandalai, šviesūs plaukai, kiemas ir dangus grėsmingas. Kai jau susirašai, tu pamiršti, kad tau tingisi ir galvoji toliau:
gal aš
išėjęs su rudais sandalais
įrašiau sau grėsmingą dangų
ir nuo to
man plaukai pašviesėjo amžiams
Tiesiog! Viskas. Tam reikėjo įlįsti į Mačiūno dėžutę, įsiterpti į tvarkaraštėlį. Tai yra gerai. Manau, sunkiau rasti įkvėpimo daryti tvarką, negu pasidaryti tvarką įkvėpimui sulaukt. Taip.
