Visi vaidmenys svarbūs. Aktoriaus Remigijaus Bučiaus jubiliejus

Daiva Šabasevičienė 2011-09-19 7 meno dienos, 2011 09 16
Aktorius Remigijus Bučius

aA

Vidurinioji teatro žiūrovų karta užaugo ir subrendo kartu su tais, kurie prieš daugiau nei du dešimtmečius padėjo jiems atpažinti save legendinėse „Literatūros pamokose„. Tarp jų - aktorius Remigijus Bučius, kuriam rugsėjo 14 d. sukako penkiasdešimt metų. Jubiliejaus dieną R. Bučius drauge su Ramune Skardžiūnaite vaidino Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fundamentalistai“ premjeroje.

Remigijus Bučius ir Ramunė Skardžiūnaitė - iš pirmojo Jono Vaikaus „dešimtuko„; 1985 m. baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), visi pradėję dirbti Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. R. Bučius čia vaidino Mokytoją Skiepą (A. Saint-Exupéry „Literatūros pamokos“, rež. J. Vaitkus, 1985), Kreontą (Sofoklio „Antigonė", rež. J. Vaitkus, 1986), sukūrė kitų mažesnių vaidmenų.

Nuo 1998-ųjų R. Bučius - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Svarbiausi jo vaidmenys - Sergejus (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras„, rež. J. Vaitkus, 1998), Džekas (B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, rež. G. Padegimas, 2001), Lebedevas (A. Čechovo „Ivanovas„, rež. S. Mykolaitis, 2002), Pranciškonas (J. Meko „Pati pradžios pradžia“, rež. J. Vaitkus, 2002), Kirilovas (F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai", rež. J. Vaitkus, 2005), Lakūnas (A. Saint-Exupéry „Mažasis princas", rež. S. Mykolaitis, 2006), Subtilus ponas (L. Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės„, rež. R. Kudzmanaitė, 2007), Kapitonas Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, rež. E. Jaras, 2007), Vileikis (A. Škėmos „Saulėtos dienos", rež. R. Kudzmanaitė, 2008).

Mintimis apie Remigijų Bučių maloniai sutiko pasidalinti režisieriai Jonas Vaitkus ir Ramunė Kudzmanaitė.

Jonas Vaitkus: Su Remigijumi Bučiumi repetavome „Fundamentalistus". Jis ir Ramunė Skardžiūnaitė - žmonės, esmingai susiję ir su manimi, ir su mano teatro suvokimu. Jie yra stabili šeima, jie turi savo vertybių skalę, jie išsiskiria pastovumu, darbštumu, požiūriu į teatrą, šeimą, apskritai - į gyvenimą.

Manau, kad daug kur yra tokių „esminių" žmonių, ant kurių lyg ir laikosi pats teatras: jie visada laiku ateis į repeticiją, visada bus pasiruošę, visada imlūs. Galima sakyti, kad iki sudėtingų personažų Bučius atėjo savo kojomis, savo galva, savo širdimi. Tokie žmonės kaip jis man labai reikalingi, nes be jų nebūtų į ką atsiremti.

Remigijus Bučius – Kirilovas spektaklyje „Demonai. Apsėstieji”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Remigijus Bučius – Kirilovas spektaklyje „Demonai. Apsėstieji”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ramunė Kudzmanaitė: Remigijus Bučius - ypatingos vidinės elegancijos aktorius. Ja pripildytas kiekvienas jo gestas ir visa plastika. Neįsivaizduoju, kas dar būtų taip suvaidinęs Antano Škėmos „Saulėtų dienų" Vileikį. Jį visada girdi, kad ir ką vaidintų. Jo personažų tariami žodžiai aštrūs, taiklūs, skaudūs...  

„Seksualinėse mūsų tėvų neurozėse" jam teko vaidinti ypač neigiamą personažą, prievartautoją. R. Bučius surado jame kažkokio keisto žmogiškumo, vienatvės, kažkaip išteisino jo gyvenimą ir elgesį, tuo sukeldamas paradoksalią žiūrovų reakciją: neigiamas personažas tampa lyg humaniškesnis už teigiamus.

Jo kuriami vaidmenys pasižymi ypač didele bruožų amplitude, jie gyvena, pulsuoja. Man labai patinka jo darbas repeticijose, nes tai aktorius eruditas, neperšantis savo nuomonės, dirba netausodamas savęs.

Nors jis vaidina daugelyje spektaklių, manau, režisieriai jo dar iki galo neatrado. Jis kuklus, nešvysčioja TV laidose. Remigijus Bučius - pagrindinių dramatiškų vaidmenų artistas! To jam ir linkiu šio jubiliejaus proga.

7MD.LT

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.