Kai į sceną išeina vyrukas su spalvotomis pėdkelnėmis, su didžiule dekolte ir balta apykaklaite, mes automatiškai galvojame apie moterį, tiksliau – apie sumoteriškėjusį vyrą.

Yra kažkokios valandos, kai tiesiog būni žemėje, ir yra darbo valandos, kai suvoki, kad, tarkim, už dviejų savaičių reikės pradėti statyti spektaklį. Tuomet atsiverti knygą ar libretą, ir pradedi galvoti.

– Jei dabar imtumeis inscenizuoti „Meistrą ir Margaritą“, ar spektaklis būtų toks pats? – Viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendėme atsisveikinti su spektakliu, ir yra ta, kad dabar jį matau kitokį.

Įdomiausias dar nematytas teatras, tas, kurį pamatysiu. Imponuoja kūriniai, kuriuos žiūrėdama jaučiu, kad jie sukurti iš būtinybės. Ne šiaip sau, o todėl, kad kūrėjai būtinai norėjo kažką pasakyti.

Mano užduotis – maksimaliai priartėti prie istorinės tiesos apie Barborą Radvilaitę. Nors ši tiesa istorikams bus mano, kaip kūrėjos, tiesa. Turiu lietuviško kraujo ir esu idealistė, todėl šią meilės istoriją idealizuosiu.

Visiškai pritariu vienam architektui, sakančiam, kad Maskvoje atstūmai tiesiog „nehumaniški”. Beveik visada mano maršrutas tik toks – viešbutis – teatras – viešbutis.

Yra dalykų, kurie paklūsta tau nesuprantamiems dėsniams. Kai matai, bet nesuvoki – vadinasi, kažko nesupranti. Tai sukelia diskomfortą aktoriui. O čia man viskas aišku. Lacascade’as man pasirodė labai panašus į Eimuntą Nekrošių. Kiekviena jo judesio „formulė“ turi būti užpildyta emocija.

Gediminas yra bardas. Gediminas yra poetas. Gediminas yra pedagogas. Gediminas yra režisierius. Gediminas yra draugas. Gediminas yra jautrus ir geras žmogus. Gediminas yra vilnietis.

Pasak aktorės, meilė tampa versme tik tada, kai ji nepasotinta. Ją labiausiai jaudino iliuzijų žlugimas, kančia ir apsivalymas kenčiant. Aktorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime nuolatos nešiojosi tą kančią.