Pamenu, dramos teatre buvo toks kambarys, apstatytas sofomis. Aš sėdėdavau tarp teatralų ir klausydavausi, kaip jie papsi cigaretėmis ir patyliukais šneka. Jų klausydamasi tiesiog išskrisdavau – taigi buvo tokia vaikystės hipnozė.

Mano nuomone, spektakliui, jei nėra apgalvoto grimo, stinga visumos. Ir nugrimuotam aktoriui lengviau dirbti.

Dabar suprantate, kaip sunku apibrėžti, ką reiškia kurti Apeironą? Tiesiog tai sambūris jaunų žmonių, kuriems įdomu tyrinėti, koks galėtų būti teatras.

Tai, kad pati šoku scenoje, matau užkulisius, žinau, kas ir kaip ten vyksta, davė impulsą – norą pamatyti sceną iš šono. Teatre viskas fantastiška: šviesa, spalvos, atmosfera, emocijos… Reikia tik suprasti, kas yra svarbu, ir spėti užfiksuoti.

Kai aktoriui scenoje reikia veikti, turime kažką pažadinti savyje. Iš ten turbūt kažkas ir atsiranda mūsų akyse… Aš manau, kad kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna.

Man įdomu tada, kai yra perspektyva kažko, kas bus. Net jei to mes ir nesulauksim. Visa žmonija, visa meno istorija tik per viltį juda pirmyn.

Vakaruose, saugiuose butuose ir restoranuose mums piešiama patogi niekad nesibaigiančio gyvenimo ir vartojimo fantazija. Tuo tarpu Rytuose gyvenimas ir mirtis sukasi vieni paskui kitą, besidėvintis kūnas ir nešvari žemė padeda suvokti mūsų nesibaigiantį Samsaros ratą, iš kurio norisi išsiveržti.

Niekada buityje nenešiojau Ledi Makbet karūnos ir nesureikšminau to, ką kuriu teatre. Net jei būčiau norėjusi dėtis primadona, tam tiesiog būtų pristigę jėgų, nes visos jos paliekamos scenoje.

Dingus netikėtumui atsiranda mechanika, todėl tenka išdrįsti retkarčiais suardyti tą nusistovėjusią schemą. Nesinori, jog vieninteliu „Paskutinės Krepo juostos“ netikėtumu liktų klausimas – šiandien magnetofono juosta suksis ar nesisuks?