Pats žinau, kad žiūrėti spektaklį antikiniame teatre dažnai nuobodu. Todėl iš paskutiniųjų stengiuosi nepriversti žiūrovo jaustis taip, kaip kartais pats jaučiuosi teatre.

Vienoje televizijos laidoje Vaclovas Blėdis paklaustas, kodėl jis tiek daug visur dirba – ir vaidina, ir režisuoja, ir filmuojasi kine, atsakė: „Dieve mano, gi pasirodyti noriu“. Nors ir juokaujant, tame yra tiesos.

Juk žinau, kas yra aktorius. Esi medžiaga. Savo visus titulus turi nusiimti. Nesvarbu diplomai ar nemenka gyvenimo patirtis.

Oidipą užgriūva faktai iš praeities, ir tuo vienu principu, tuo tyrimu – ėjimu link savo praeities faktų – ir paremta visa tragedija. Žiūrint toliau į dramaturgijos istoriją, galima pamatyti, kad XIX amžiuje „lūžiniu“ dramaturgu vadinamas Henrikas Ibsenas naudojosi lygiai tokiu pačiu principu, kai tragedija susiklosto iš praeityje įvykusių faktų.

Man kartais labai smagu sėdėti tarp žiūrovų ir stebėti juos, klausytis, apie ką yra kalbama pertraukų metu, pažinti publiką. Labai gražu žiūrėti į vyresnio amžiaus inteligentiškas moteris, kurios vis dar eina į teatrą su skrybėlaitėmis.

Norėčiau būti roko muzikantas. Stovėti scenoje prieš minią, uždegti žmones, įžiebti jų akyse šviesą turėtų būti nuostabu. Arba rašytoju – dėl aistros žodžiams. Bet nesigailiu, kad esu tas, kas esu. Manau, kad būtina vystyti turimus talentus.

Kartais pakalbu personažo sakiniais, ypač prieš premjeras. Bet gal tai ir geras ženklas. O kad patys personažai pradėtų gyventi už mane… Tikiuosi, kad taip nėra.

Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija įprato kankinti pati save. Žmogaus gyvybė ten neturėjo jokios vertės. Tačiau kankindama save, ji kankina ir esančius šalia. Ir mes patenkame į tą kategoriją.

Pirmasis mūsų klasės spektaklis buvo Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, kurį režisavo ne kas kitas, o Gintaras Varnas. Ambicija jį sukurti gimė po vienos mokytojos žodžių „mūsų laikais tai…“ Mes paprasčiausiai norėjome įrodyti, kad ir mūsų laikais viskas ne ką prasčiau…