„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą”,– „Göteborgs Posten” rašo Lis Hellsström Svenningson.
Atrodo, kad, tokį spektaklį pamatęs, Stalinas būtų pasigailėjęs, kam įkalino pjesės autorių gulage.
Kauno menininkų namai neseniai pakvietė į dvi premjeras. Per „Tarnaites“ keletas žiūrovų triukšmingai atsikėlė ir demonstratyviai išėjo iš salės, po „Paskutinio kavalieriaus“ matėsi graudžiai sudrėkusių (ypač moterų) akių.
Kunčius ir Vidžiūnas parodė kafkišką partinių ir meno hampelmanų mišinį – iškreiptą veidrodį, makabreską, apimančią laiką tarp dviejų antanų mirčių – Smetonos ir Sniečkaus.
Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo…
„Publika, sutik savo likimą!“- skelbia į Kauno dramos teatro avansceną išėjęs Podsekauskas, ir publika, ko gero, net neįtaria, kad likimas bus jai malonus. Jos laukia stilingas marazmėlis.
„Savižudis” – teatras, mėginantis kalbėti pagal paskutinį mados klyksmą: nesvarbu ką, svarbu tik kad visiems būtų smagu.
Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo.
Kuriama teatrališka stereotipinių komiškų multi personažų visata. Koršunovas ją valdo meistriškai, be melancholijos ar pasišlykštėjimo. Tokia strategija reikalauja tikslios įžvalgos ir talento, kad už šių popvaizdinių fantasmagorijos išryškėtų dabarties istorijos kontūrai. Oskaras Koršunovas nėra populistas, jis užsiima popkultūros archeologija.
