Kai minima naujoji Mažojo teatro premjera „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, pasigirsta nemažai svarių ir jaudinančių temų.
Situacija prieš spektaklį buvo pakankamai intriguojanti, spėliojant, ar šaiži Vaitkaus intonacija nuvainikuos Mažojo teatro aksomų minkštumą?
Šv.Kotrynos bažnyčioje pristatytą naująją Gintaro Sodeikos operą Oskaras Koršunovas pakylėja iki bažnyčios skliautų. Tose aukštybėse ji puikiai įsikūrė.
Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“: poetinė, metaforiška, kinematografinę novelę primenanti pjesė scenoje pavirsta poetine kompozicija.
Klaipėdos scena praturtėjo dar vienu spektakliu, kuris jau dabar leidžia džiaugtis jaunos menininkės tvirtu prisistatymu.
Kiekvienas nori savo Paryžiaus, kiekvienam reikia žydinčių pievų, švytinčių miškų, savojo tamarikso. Apie tai kalba režisieriaus Ramučio Rimeikio režisuotas spektaklis „Tamarikso žydėjimas“.
„Naktyje Rojuje” teatro „Menas”, kuriame anksčiau buvo statomi beveik vien vaikiški spektakliai, aktoriai įrodė galintys vaidinti ne vien pasakų personažus. Kiškius, vilkus ar senius besmegenius metai iš metų vaidinę aktoriai dabar kuria stiprius, dramatiškus vaidmenis.
„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.
„Urvinė moteris“ kaip tik parašyta žurnalo „Žmonės” herojams. Atrodo, Sigitas Parulskis perskaitė ir „50 dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas padoresnis pilietis“.
