Suvokiant Čechovą

2006-04-28

aA

Lis Hellsström Svenningson, Göteborgs Posten, 2006 04 21

Mirja Burlin ir Eivinas Dahlgrenas: guvernantė ir Firsas. Nuotrauka iš Göteborgs Posten

„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą.

„Vyšnių sode“ namai braška. Tvyro įtampa. Visą laiką.

Paskutinė Antono Čechovo pjesė, pirmą kartą pastatyta 1904 m., dar kartą priverčia žmones akis į akį susidurti su būtinybe palikti namus ir sutikti permainas.

Rimo Tumino pastatyme Gioteborgo miesto teatre seni geri laikai baigėsi. Namuose tamsu ir nyku, netgi krištolinis sietynas rodosi pakrypęs. Lagaminai sukrauti. Adomo Jacovskio scenografijoje paties vyšnių sodo nematyti, tačiau į sceną įnešama ir čia pat išnešama pražydusi šluota. Tačiau visiems įstrigo į atmintį, kad vyšnių sodas yra – tarsi iliuzija.

Tamsiame name įprasta laukti ir gyventi prisiminimais. Kambarinė Duniaša (Mirja Burlin ypač jautriai kuria vaidmenį) net įstengia susijaudinti. Kai po kelių nebuvimo dvare metų sugrįžta jo šeimininkė, viskas aplink paskutinį kartą desperatiškai blyksteli, tarsi perdeganti elektros lemputė. Dvaro su vyšnių sodu neįmanoma išsaugoti.

Kai lietuvių režisierius Rimas Tuminas teatre Studion statė „Idiotą“ (2004), tuomet buvo sukurtas magiškas, sugestyvus gilios teatro kalbos spektaklis. Tą patį regime ir čia. „Vyšnių sodas“ – tai puikus pastatymas, kuriame Tuminas ir jo kūrybinė grupė ypač pabrėžia Čechovo tekstą ir skatina trupę vaidinti entuziastingai. Pastatyme netrūksta nei jausmingų muzikinių scenų, nei sukeliančių juoką netikėtumų.

Teatro ansambliškumo sąvoka buvo dažnai minima diskutuojant apie 1997 m. Gioteborgo miesto teatro krizę. Tiems, kas nesuprato, apie ką eina kalba, rekomenduoju pažiūrėti „Vyšnių sodą“. Jame vaidina daug perspektyvaus ir talentingo teatro kolektyvo aktorių. Spektaklyje tai pabrėžiama, ir tai yra išeities taškas kiekvienam aktoriui. Cecilia Wernersten po ligos nepaprastai iniciatyvi. Tik po aštuonių repeticijų dienų ji giliai įsijautė į žvelgiančios į ateitį jaunos Anios vaidmenį.

Aplink Čechovo sodą sukinėjasi margas pulkas žmonių, nesėkmingai bandančių tvarkyti savo gyvenimą. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas į kitą. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Tuminas atgręžia aktorius į publiką, kad mes juos girdėtume tarsi savo atgarsį.

Carina Boberg ir Johanas Gry – lengvabūdžiai brolis ir sesuo, kurie nenori matyti bedugnės krašto. Ji nerūpestingai švaisto pinigus, o jis nuoširdžiai tuščiažodžiauja. Senąjį keistuolį Firsą vaidina Eivinas Dahlgrenas. Johanas Carlbergas vaidina išsišokėlį, kuris keršija baudžiauninkams protėviams, bet triumfo akimirką verkia iš sielvarto. Tai tikras žmogaus, kuris kovojo, bet nepasiekė tikslo, portretas.

Mariann Rudberg – vieniša guvernantė, keistuoliškai vaizduojanti ateitį po šimto metų. Thomasas Nystedas ir Mirja Burlin – tvirtos kaip uola ir komiškos asmenybės.

Pirmo veiksmo metu šviesa stiprėja, kol gyvuoja tegul ir netikra viltis išsaugoti sodą. Kūną apima nerimas ne tik tuomet, kai visi pašoka su trenksmu nukritus luboms, bet ir per visą spektaklį. Tinginiaujančios rankos dažnai mostaguoja paskui kojas. Darbas tampa namus paliekančio jaunimo tikslu. Galutinai užgesta visos namo šviesos. Namas vis dar braška. Pučia permainų vejai.

Vertė Natalija Gruštienė

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.