Vien nuo minties, kad vienoje scenoje pamatysi legendinius Regimantą Adomaitį, Vaivą Mainelytę ir beveik kasdien Muzikos ir teatro akademijoje sutinkamą trečiakursį Paulių Ignatavičių, apsąla širdis.
Pakilus uždangai, netrukus tenka nusivilti – lauktoji egzotika labai jau „lietuviška“.
Katarsio šiame spektaklyje nepatirsime. Nes viskas taip atvirai teatrališka, o tragedijos ir komedijos žanrai susipynę.
Su kuo jums asocijuojasi Kuba? Numanomi atsakymai – „Guantanamera“, „Besame mucho“, linksma liaudis, cigarai, romas. Tai štai – visa tai spektaklyje ir yra.
Spektaklio programėlė žadėjo „sprogstamąjį mišinį“, bet tropikų karštis, pakilus scenos uždangai, neužplūdo.
Tai buvo stulbinanti ir kerinti žaidimų, apsimetinėjimų, automistifikacijų ir aštraus žodžio epocha, kuri ir įkvėpė dramaturgą Grigorijų Goriną parašyti trečiąją trilogijos dalį „Namą, kurį pastatė Sviftas“.
„Vieno tėvo vaikai”: čia nėra noro ką nors režisūriškai išryškinti ir į ką nors atkreipti dėmesį. Čia viskas tampa vienodai svarbu.
Net bandant pateisinti režisieriaus pasirinkimą, spektakliui labai trūksta tų pjesės paveikslų, kurie kažkada aštrino meninę ir politinę Gorino istorijos koliziją ir dėl kurių šios pjesės nesupainiosi su jokia kita. Dabar gi paviršutiniškas atrodo ir dramaturgas.
Kelių kartų aktorių subuvimas scenoje taip pat prikelia vaiduoklius. Ir tai yra mažų mažiausia yra drąsu.