Spektaklio užuomina: reikia mokytis gyventi ir išgyventi kuo daugiau buvimo dabar palaimos kasdienybėje ir realybėje, kad sustabdytume šią atpalaiduojančią amžinybės trauką. Man džiugu, kad Lietuvoje formuojasi filosofinis teatras.

„Jei jūs netyčia praleidote televizijos laidas „Nuo … iki“, „Abipus sienos“, „Stilius“ ar negalėsite pamatyti būsimų, neperskaitėte naujausių „Žmonės“ ir MM žurnalų, visa tai vienu metu jūs galite išvysti „Grimo operoje“!”

Moteriški žurnalai po šito spektaklio gali pasirodyti kaip anekdotų rinkiniai. Kiekvienas „atviraujantis“ monologėlis „Grimo operoje“ kartojamas po tris kartus – trijų skirtingų tipažų vardu. Tuo ir pabrėžiamas žurnalinio „atvirumo“ grimas. O iš tiesų – idiotizmas.

Romualdo Granausko „Duburys“, vaidinamas Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, teatro skalėje atstovautų viduriui tarp reprezentacijos ir bandymo apsimetinėti bei žaisti teatrą.

„Dviejų ponų tarnui“ Varšuvos teatre pirmosios recenzijos pranašauja sėkmę. Teatro kritikai neslepia susižavėjimo.

Po kelių pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių užsinoriu – žinote ko? Elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.

Gal tai, kad čia – ar tai būtų spektaklis vaikams Lėlių vežimo teatre, ar suaugusiesiems J. Miltinio dramos teatre – gausu žiūrovų, tėra tik vienai parai stabtelėjusio keliauninko iliuzija. Tačiau ji graži ir bent tam kartui įtikina, kad teatrai gyvena savo gyvenimą, kad be jų miestui būtų nejauku ir kad jie savaip išpildo savo žiūrovų lūkesčius.

„Kaukazo kreidos ratas” užminė keletą mįslių: ir dėl aktorių, vaidinančių vaidinančius, ir dėl žiūrovų. O gal ir žiūrovai ima vaidinti žiūrovus?