Nusileidžia didelė plokštuma su ant jos ištapyta jūra. Veidu į ją stovi du vaikinukai Fadulas (Valentintas Krulikovskis) ir Elisijo (Valentinas Novopolskis), iš jūros mėlio bando išburti ateities horizontus, smėlio jūros ilgesį, aukštą-beribį ir žemą-ribojantį dangų.

„Menų spaustuvės” Vilniuje veikla gruodį – ypač intensyvi. Suskaičiavau: turėsiu čia apsilankyti 7 vakarus (mažos formos dramos ir šokio spektakliai, pjesių pristatymai).

Alytaus miesto teatro spektaklio pagal Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėlyje” – I dalies – nemačiau, užtat, pakliuvusi į antrą dalį („Eina gyvenimas”), pasijutau lyg atsitiktinai įsitraukusi į televizijos serialą, kur naujam žiūrovui ankstesnių serijų įvykius paaiškina (arba tarp daugybės serialų susipainiojusiai namų šeimininkei primena) komentatorius.

Apsilaupiusių lentų grindys, pakyla scenos viduryje nuklota kilimais, lyg surinktais ir suneštais čia iš įvairių vietų, savo vietos neturinčios apdaužytos kėdės ir surudusi metalo tvorelė virš galvų, vainikuojanti namus, kuriuos jau persmelkė atsitraukimas.

Gyvenimas keičiasi – kartu su juo keičiasi ir Antonas Čechovas. Kalbant apie Jaunimo teatrą, du kartus ištarti „Dėdė Vania” nejauku: visi prisimena Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Dėdė Vania”.

Kartoju sau kaip Irina iš „Trijų seserų”: „Kam prisiminti!”, kai į galvą vis lenda dvidešimties metų senumo Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania”. Gerai tiems, kurie jo nematė, – jie gali turėti savo „Dėdę Vanią”, Jaunimo teatre ką tik pastatytą Algirdo Latėno.

„Meskit šalin tą savo filosofiją“, – visai rimtai paragina Antono Čechovo dėdė Vania gražuolę Jeleną Andrejevną. Tačiau šito ji neišgirsta. Ir toliau filosofuoja – apie žmonių nesantaiką bei nelaimingą pasaulį, kenčiantį žmogų.

Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis – ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai.