Sausio 27 d. Oslo Nacionaliniame teatre įvyko Augusto Strindbergo pjesės „Į Damaską“ premjera, kurią režisavo Oskaras Koršunovas. Pirmieji įspūdžiai iš spektaklio ir pirmoji recenzija.
Lietuvių komanda Osle pristato retai teatro sceną išvystančią Augusto Strindbergo pjesę „Į Damaską“. Tai ir pats autobiografiškiausias Strindbergo kūrinys.
Pastaraisiais metais Vilniaus mažojo teatro aktorės Larisos Kalpokaitės režisieriai nelepino naujais vaidmenimis.
Sykį praėjusią žiemą, su keliomis Jaroslavlio teatrologėmis važiuodami iš Panevėžio į Kauną, trumpinome kelionę it kokie Čechovo pjesių veikėjai svajomis apie gyvenimą ateityje, tiksliau – apie ateities teatrą.
Jei manęs kas paklaustų, kaip ir kur šiais metais paminėjau sausio tryliktąją, atsakyčiau išdidžiai ir su pasitenkinimu – Lietuvos rusų dramos teatre.
Man pasisekė – mačiau garsių rusų režisierių Georgijaus Tovstonogovo, Anatolijaus Efroso ir Jurijaus Liubimovo „Trijų seserų“ pastatymus.
Ilgą laiką nepasidavęs socialinio teatro madai ir net demonstratyviai kūręs iš konkretaus laiko „iškrentančius“ spektaklius Gintaras Varnas per pusmetį pastatė dvi šiandien populiarios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjeses.
Dar prieš dvidešimt metų turbūt neįsivaizdavome, kad ateis laikas, kai pasipils it iš gausybės rago spektakliai apie itin privatų, intymų žmonių gyvenimą.
Jausmai bekovodami poilsio geidžia, / Kasdieną prie kapo slenku jau artyn.
P.Vaičaitis
