Pjesės likimas: savižudybė stiliaus vardan

Linksmoji trijulė:Edita Užaitė (Marija), Eimutis Kvoščiauskas (Podsekauskas) ir Liucija Rukšnaitytė (Mama)

„Publika, sutik savo likimą!“- skelbia į Kauno dramos teatro avansceną išėjęs Podsekauskas, ir publika, ko gero, net neįtaria, kad likimas bus jai malonus. Nepaisant ironijos pajuodusiam tragifarsui ir tarsi numanomo stiliaus. Bet režisūriniai posūkiai verčia nustebti.

Agniaus Jankevičiaus pasirinkimą, ką statyti, sunku supaisyti: tai Ivano Turgenevo apsakymas „Stepių karalius Lyras“, tai prancūzų „Žiurkiagalviai“, tai Juozo Baltušio „Virto ąžuolai“, o dabar – 1928 metais Nikolajaus Erdmano parašyta pjesė „Savižudis“. Režisieriui, regis, nesvarbus pjesės sukūrimo fonas, jos istorinis likimas (drausta, retai statyta, dramaturgui likimas suteikė daugiau nemalonių nei džiugaus pripažinimo, nors Mejerholdas ir šaukė „Naujasis Moljeras!“). Net asociacijų su šiandienos realybe nerasime. Nebent labai giliai kapstytume.

Viskas tiesiog prieš tradiciją: Lietuvoje dukart statytoje pjesėje buvo labiau akcentuojama mirties, kaip visuomeninio poelgio, linija ir visuomenės sluoksnių parsidavėliškumas. Buitinis konfliktas virsdavo kone klasiniu, o tokiais akcentais spektaklis ir būdavo „nužudomas“. Bedarbis ir tuščių ambicijų pilnas Podsekalnikovas ėda žmoną, uošvę, o mieliausiai – kepeninę dešrą, kol galiausiai pagąsdina jas, kad nusižudys. Pas jį pradeda traukti įvairių sluoksnių atstovai (inteligentija, dvasininkai, rašytojai...), kalbindami, kad jis nusižudytų ne tuščiai, o visuomenės labui. Išpuikęs Podsekalnikovas savęs sunaikinimo aktu (tiksliau, jo reklama) save įtvirtina, tampa svarbus ir – pjesėje – skambina į Kremlių: „Man Marksas nepatinka!“ Inteligentija prašo bent „teisės į šnabždesį“, į tai, kad galėtų nors pasiskųsti gyvenimu, nes paverkus jis palengvėja.

Metamorfozės

Anuomet tai skambėjo. Šiandien, režisierius supranta – nė pro kur. Todėl nuo pat pradžių Podsekalnikovas virsta buitišku ir mums artimesniu „kaimynu“ Podsekausku, Kalabukinas – Kalbuška, Kleopatra Maksimovna – Kleopatra Maksukyte. Visi veikėjai priartėja, sumažėja, o pjesė tampa tiesiog buitiniu marazmėliu.

Tačiau marazmėlis yra labai stilingas, ir jį žiūrėti smagu. Bandydamas „įsceninti“ buitiškai barokišką, t.y. gerokai iškreiptą ir standartinį žodyną bei stilių netikėtai peraugančią leksiką (Mamos pasakojimai apie tai, kaip stangrios fontano srovelės kėsinosi aplieti jos suknelę), režisierius iškreipia erdvę ir personažų judesius, jų traktuotes. Lauros Luišaitytės scenovaizdyje grindys stipriai įdubusios per patį vidurį, sienos, paveikslai, laikrodis ir visa kita – pasviri, kreivi, erdvė ankšta. Ji siaubo scenose virsta tiesiog puikia dekoracija vokiečių ekspresionistiniams filmams.

Buitiškai ekspresionistinis „siaubiakas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Užtat vien erdvė koreguoja aktorių eiseną, „įkypą“ laikyseną. Podsekauskas (Eimutis Kvoščiauskas) – su pižamos kelnėmis, regis, iki kaklo, o iš pastarojo lenda spigus nuskriausto ir priekaištaujančio visam pasauliui žmogaus balselis. Žmona Marija – lyg iš buitinio aptarnavimo kombinato plaukusi: Edita Užaitė, neseniai „Diringe“ spinduliavusi kone fatališką grožį, čia – tokia boba par excellence su kuodu ir savo „blecha mucha“, kad net širdžiai miela. Ir dar viena šeimos ląstelė – Mama (Liucija Rukšnaitytė). Pastaroji – tiesiog idealus sklerozės, apsikuitimo ir kitų „užknisinėjimo“ portretas su kubistiniais absurdo elementais. Prie jų stiliaus galima drąsiai jungti ir estetę Kleopatrą (Raimonda Šukytė), kuriai visko pavydėtų Rubenso moterys, bei iš kamino išlindusį ir tylų Sigito Šidlausko treninguotą Pugačiovą (kažkodėl - verslininką). Toks vaidybos stilius priartėja prie televizinių humoro laidų, bet drauge – ir jų parodija, personažų-schemų panoptikumas. Kiti aktoriai pasilieka šiek tiek arčiau savęs, įprastos jiems vaidybos, o jau tada ir lieka kažkur šalia spektaklio.

Nes čia buitiniai absurdai liejasi nevaržomai, situacijos, jei ir numanomos, pateikiamos žaismingai. Tokie Podsekausko ir Marijos barniai tiesiog aidi iš visų mūsų kaimynų virtuvių (ne mūsų juk, gink Dieve), kai vienas kito nesiklausoma, keikiamasi pagal imperatyvą – kuo daugiau rėksi, tuo daugiau tavęs pasaulyje. (Tiesa, su keiksmažodžiais kiek perlenkta – Marijai jie natūralūs kaip mylinčios žmonos atodūsiai, o net ir kontrasto dėlei iš vyro pusės pasigirstantys siuntinėjimai vyriškų organų linkui ne visada tinka nei estetiškai, nei semantiškai.)

Kitas žvilgsnis

Visuomenės atstovų vizitai pas galimą jų didvyrį visada nusodindavo šią pjesę ir jos ritmą, o šiandien tai yra akivaizdu: špygų kišenėse niekas šiukštu nelaiko, jos videofilmuke demonstratyviai ištraukiamos. Tiesa, jas rodo valdžia mums, o ne mes jai. Todėl Agnius Jankevičius šios pjesės pusės neakcentuoja dėl stiliaus gyvumo, ir, ko gero, būtų linkęs apskritai praleisti ir sukurti, prirašyti savą pjesės pabaigą.
Ir beveik prirašo. Spektaklis, priešingai pačios pjesės intencijoms, tampa farsu apie buitinius konfliktus. Netgi – psichologine savižudybės puse: tuščiagarbiškumo, ambicijų perviršio, artimųjų “užknisinėjimo“. Ir net – aidu apie šiandien populiarų žvaigždės kūrimą. Publika ir pinigai Podsekauskui skamba masinančiai, beveik kaip ir kepeninė dešra. Finale uošvė įjungia televizorių ir jam prikiša – štai, matai, kiek žmonių jo klausosi. Transliuojamas Edmundo Kučinsko koncertas. Pagalvoji, kad ir šis visuomenės personažas pradėjo panašiai, ir jau žvelgi į jį suprantančiai ir su užuojauta.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius >