Gaila, kad šie choreografinės minties proveržiai vėliau beveik nebeturi galimybės pasikartoti, o vienkartiniai parodymai iš anksto pasmerkiami vien skubotiems, paviršutiniškiems įspūdžiams.
Tai nėra tradicinis teatras: jame nevaidinama įprastoje teatro scenoje pagal įprastą dramaturgiją. Kūrinių temos pasirenkamos analizuojant mokslinius atradimus ar žinomas istorijas perteikiant visiškai kitaip.
Aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį ryšį su žiūrovais, moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.
„Žuvėdra“ ir visa aibe pastarųjų trejų metų premjerų aiškiai rodoma, kad dabartiniai J. Miltinio teatro vairininkai, Kultūros ministerijos palaiminti, suka jo vairą komercinės kūrybos kryptimi.
Žiūrintiems šį spektaklį sunku susijaudinti, bet lygiai taip pat nelengva išlikti abejingiems ir išlaikyti distanciją. Ross ieško tokios teatrinės kalbos, kuri leistų papasakoti apie sunaikinimą, išvengiant sentimentalumo
Sakytum, laikysena agresyvi, provokuojanti, bet… Kokių šiukšlių raginama atsikratyti? Juk iš esmės spektaklyje „Kartu“ sukuriamas kone tobulai harmoningas pasaulis: visi čia vienodi pydarai.
„Kornetas“ – ne mažumos teatras. „Kornete“ visai nebūtina įspėti muzikinių Narbutaitės nuorodų ir užuominų, tiesiog svarbu spektaklį patirti kaip nedalomą teatrinį ir muzikinį vyksmą.
Choreografo aistra klasikiniam rusų baletui liejosi per kraštus – spektaklis pastatytas kaip klasikinių ir charakterinių šokių virtinė, sujungta tradicinėmis veiksmą iliustruojančiomis pantomimos scenomis.
Pats Mindaugas Nastaravičius yra minėjęs, jog kol kas užsiima paviršiumi ir jo tyrinėjimu ir tikisi, jog tai „nėra paviršutiniška“. Yra. Deja. Kol kas čia neatsiranda vietos veiksmui.
