Kaip įdomiai jie sugalvojo, kaip daug padarė – tą visą miestą su smulkiausiomis interjerų detalėmis ir judančiais žmogeliukais! Kokie jie pastabūs, šmaikštūs ir moka kurti šventės atmosferą. O Mergaitės istoriją ėmė ir ištirpdė.
Pjesė, kurios visas tekstas neužima nė dešimties puslapių, pasakoja apie vieną tos moters vakarą nuo tos akimirkos, kai ji įžengia į savo butą po darbo dienos. Visa pjesė – tik seka remarkų, vardijančių moters veiksmus.
Pagrindinių herojų veiksmus ir dialogus regi dvi valandas ir lauki stebuklo. Bet ar laikas veikia, ar aplinkybės, kad šiandien scenoje atsidūrusi intelektualo Maxo Frischo pjesė supaprastėjo vos ne iki siužeto.
Neverta apsigaudinėti – dabar Jonas Jurašas neturi nei noro, nei galimybės kartoti ar improvizuoti kažkada jaudinusių atradimų. Galų gale tai tebūtų blyškus ir visiškai neįtaigus praeities ir rezignacijos šešėlis.
„Biografija: vaidinimas“ pasiekė žiūrovus kelios dienos iki didžiųjų švenčių – visame vartotojiškumo šurmuly. Kada, jei ne dabar, nustūmus į šalį pjaustomą silkę, prabilti apie gyvenimą bei jo prasmę ir / ar beprasmybę?
Savo egzistencinėje vienatvėje ir didybėje mes priklausomi vienas nuo kito, nuo tų, kurie išklauso mūsų pasakojimus ir laiku paduoda nuskausminamuosius. Sakysite – skamba nelabai paguodžiančiai? Bet kitos išeities nėra.
„Juditos triumfas” nutildė visas mintyse kirbėjusias abejones, nes visiškai įtikino būtent kaip teatrinis pastatymas. Meniniu požiūriu pavadinčiau šią premjerą sėkme.
Nijolė Narmontaitė kalba dviem būdais: pasakoja asmenines patirtis, įspūdžius; rezonuoja kitų mintis. O pateiktos kasininkių papasakotos situacijos – svarus argumentas teigiant gyvenimo ir teatro persidengimą.
Kompozitoriui svarbiausia buvo čigonė Azučena – jai visoje Italijoje ieškojo tinkamo balso, tik dėl jos „Trubadūro“ premjerai pasirinko teatrą Romoje. Jovita Vaškevičiūtė – tokia Azučena, kokios troško Verdi.
