Spektaklis ne visiškai atsako į klausimą, ką režisieriui reiškia tas „praeinantis laikas“. Pasakyti, kad tai buvo aristokratų epocha, kai valgei iš sidabrinių indų ir galėjai keletą kartų per metus lydimas tarnų nuvykti į Nicą, yra maža.
Spektaklyje, sugrąžinusiame mūsų teatrui Kazio Sajos klestėjimo laikais gyvavusį, bet dabar kiek apleistą satyrinės komedijos žanrą, pašiepiama mūsų politinio, visuomeninio gyvenimo kasdienybė.
Teatras turėtų duoti kažką daugiau nei tik tekstą, o dar ir perrašytą. Juo labiau jei jo skaitymas aptaisytas bereikalinga scenografija, pantomimos numeriais ir štampais apaugusia vaidyba.
Kazlo režisūrinės vaizduotės vaisius raškyti įdomu. Bet kai menininkas tiek dosnus, jis kartais įsižaidžia ir užmiršta stabdžius, o spektaklio mintis apsivelia, pasislepia po režisūriniu plepumu.
Paradoksalu, kaip šiomis dienomis pasirinkus ukrainietišką kūrinį, komentuojantį sovietinį režimą, galima visiškai atsiriboti nuo politinių aktualijų. Ir tik nereikia pradėti apie tai, jog meno ir politikos nevalia maišyti!
„Kartu” vyrauja chaosas, pasimetimas, nusivylimas, laisvai liejasi degtinė, dusina cigarečių kvapas ir ant aktorių bei žiūrovų nusidriekia sovietinis šešėlis. Bet ar tai susilieja į vieningą visumą?
Mažoji salė po pastarojo meto premjerų reikalavo perkrikštijimo profesionalumu, amato išmanymu ir – bene svarbiausia – blaiviu protu ir (subtiliu) humoro jausmu. Plius stipria, režisūros tiksliai vairuojama aktoryste.
Šiandien pulti užliūliuotą publiką nėra blogiausias sprendimas, tačiau pats režisierius pasirodė kaip melagis ar bent bailys, jei nesuteikė progos jai aktyviai reaguoti
Žiūrint abu šiuos spektaklius – „Šokį Delhį“ ir „Gentį“ – Agnius Jankevičius ėmė rodytis tarsi koks šiuolaikinis Buda, iš scenos skelbiantis meilę ir susitaikymą su pasauliu.
