Poetas Mindaugas Nastaravičius teikia bene daugiausia vilčių jaunajai Lietuvos dramaturgijai. Jo trečiosios pjesės „Demokratija" premjerą Nacionalinio teatro Mažojoje scenoje režisavo Paulius Ignatavičius.
„Demokratijoje„, kaip ir anksčiau sukurtose pjesėse „Paukštyno bendrabutis“ ir „Kita mokykla", dramaturgas tyrinėja kasdienybę, iš pirmo žvilgsnio vietines aktualijas, visuomet pasirinkdamas ironišką, absurdiško humoro pripildytą požiūrį.
Šio dramaturgo privalumas - sugebėjimas atkurti kasdienius tipažus. M.Nastaravičius užčiuopia esmines aprašomo žmogaus savybes ir kalbą.
Būtent kalba autorius personažų paveikslus tapo taip, kad atpažintume savo senelius, bendradarbius, kolegas ar kaimynus.
Vaidina radijo taškus
„Demokratijos„ veiksmas vyksta „eilinės laiptinės“ rūsyje, apkrautame nebenaudojamais daiktais. Šią laiptinę sukūrė dailininkė Gintarė Jonaitytė.
Tik čia dar ir erdvu: telpa keli baldai, improvizuotas stalas. Prie jo susėdę kaimynai vis dingstant elektrai dvi valandas kalbasi, steigia bendriją, renka pirmininką, užsimena apie lietuvių ir lenkų santykius, ruošiasi naikinti parazitus.
Tolesnį „Demokratijos" populiarumą turėtų užtikrinti talentingų ir žinomų aktorių komanda: Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius, Rimantas Bagdzevičius, Elzė Gudavičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Grynas.
Visi puikiai dirba, tačiau jų funkcija - radijo taškai, transliuojantys dramos eilutes scenoje. Kai kurie aktoriai pasinaudoja ir savo išvaizda, kiti - net asmeniniais vaidybos štampais, o tretiems kartais pakanka, atrodytų, suvaidinti pačius save. Žinoma, visame spektaklyje jie išlieka žavūs ir įdomūs. Pirmiausia sau ir vienas kitam.
Režisierius vertina žodį
Vis dėlto tokia situacija susidaro ne tik dėl aktorių kaltės. Už jų pasislėpęs sėdi režisierius P.Ignatavičius. Jo indėlis į šį dvi valandas trunkantį vyksmą - minimalus ir beveik nepastebimas, telpantis poroje spektaklio scenų. Ir tai tikrai ne komplimentas.
P.Ignatavičius pasirinko dirbti kartu su M.Nastaravičiumi, kai šis kūrė naująją pjesę. Dramaturgui toks bendradarbiavimas nebuvo vaisingas.
Režisierius P.Ignatavičius yra užsitikrinęs literatūrinio, žodinio teatro gerbėjo įvaizdį. Anksčiau jis pasirinkdavo sudėtingą dramaturgiją, kuri kalba pati (pavyzdžiui, Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė, gravitacijos nėra„), arba ryškius literatūros kūrinius (pvz., Franzo Kafkos „Metamorfozė“).
P.Ignatavičius, atrodo, buvo taip užliūliuotas stiprios, savimi „pasirūpinančios" dramaturgijos, jog net pamiršo, kad kartais tenka ne tik tiesiogiai perkelti žodį į sceną, bet ir jį įkūnyti. Šiuo atveju - kartu su rašytoju atrasti prasminius kūrinio akcentus ar net jų patiems sukurti.
Niekam nereikėjo aktualijų
Pats M.Nastaravičius yra minėjęs, jog kol kas užsiima paviršiumi ir jo tyrinėjimu ir tikisi, jog tai „nėra paviršutiniška". Yra. Deja.
Atrodo, jog dramaturgas jau išmoko vieną istorijos konstravimo būdų, kuriame gali laisvai manipuliuoti šmaikščiais dialogais. Kol kas čia neatsiranda vietos veiksmui.
Personažai reiškiasi gana automatiškai, pagal iš anksto numatytą kryptį, todėl jų veiksmams ir pasirinkimams dažnai trūksta aiškios priežasties, o lūžio akimirkos lieka seklios. Visa tai užtepama dar vienu, jau beskoniu, šmaikštumo sluoksniu.
Apmaudu ne vien dėl dramaturgo galimybių, bet ir dėl to, jog pasirinkta tikrai aktuali situacija ir taikliai skambanti tema: kaimynų susibūrimo kelias iki jų pačių sukurtos ir vėliau juos pavergusios valdžios, kurios viršūnėje - elektrikas.
Nuolatinės kaltųjų paieškos, absurdiškiausi sprendimai, tvirtinami savo galios nesuvokiančių vadovų. Čia apstu erdvės aktualioms paralelėms atsirasti. Gaila, jog niekam to neprireikė.
Tikiu, kad Lietuvoje kuriantiems dramaturgams sunkiau ne pradėti kurti, o tobulėti. Kol režisieriai aklai pasitiki ir nesiima iš tiesų nagrinėti dramaturgijos net turėdami galimybę tai daryti su rašytoju, sėdinčiu šalia, situacijos pakeisti neįmanoma.
