Šiame ankštame spektaklyje praktiškai viskas tampa simboliais. Deja, visi simboliai, taikomi į tuos pačius savianalizės vartus, neteko savo autonominės galios ir liko daugiau ar mažiau tušti.
Klaipėdos jaunimo teatro naujausių darbų minifestivalis Vilniuje: mokytojai grįžta prie savo pradžios, mokiniai – prie vaikų knygų, dramaturgai – prie gyvenimo absurdo.
„Jelizavetoje Bam“ eksploatuojamas tas pats teatrališkumas, tik kiek kitaip. Natūraliai kyla klausimas, ar įmanoma visiškai kitame kontekste tomis pačiomis meninėmis priemonėmis pakartoti poveikį?
Kad aktorius žiūrovui būtų įdomus, o spektaklis – paveikus, istorijos pasakotojas pats turi tapti aktyvistu, išmanyti ne tik istorijos liniją, bet žinoti galimas interpretacijas, turėti argumentų ir kontraargumentų.
Apsispręsim ar ne? Imsimės ryžtingų veiksmų ar liksime bevaliai mums primestų nuostatų vykdytojai? Varnas tai pabrėžia ne forsuodamas, o lyg žaisdamas eilinėje repeticijoje.
Mokytojų ir mokymo tema ne tik siejasi su spektaklio autorės šeima, bet ir su spektakliu: scena įrengta kaip klasės fragmentas, o aktorė joje primena stipriai į pasakojimą įsijautusią mokytoją.
Prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruožai. Šiandien jie sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu.
„Biografija: vaidinimas“ – tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti.
Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo.
