LNDT repertuaro voratinklyje „Atžalynas” galėjo tematiškai įsiterpti tarp „Katedros”, „Visuomenės priešo” ir „Mūsų klasės”. Deja, po premjeros šį spektaklį būčiau linkęs statyti į vieną gretą su garsiąja „Žaldokyne”.
Neįsivaizdavau, kad spektaklio autoriaus sprendimai gali būti tokie svetimi literatūrai, pagal kurią jis imasi vaidinti. Tai buvo anekdotų apie girtuoklius šiupinys. Jurgio Kunčino kūrybą aktorius susitvarkė savaip.
Nelaukime iš Vaitkaus melodramatiškos istorijos apie lyrišką Tatjaną ir ją atstūmusį, o vėliau praregėjusį Eugenijų. Šitam režisieriui rūpi visuomenės ydos, o ne meilės istorijėlės.
Kaip žmogus, ateidamas į šį pasaulį, ateina ir į tam tikrą visuomenę, taip ir žiūrovai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių yra įtraukiami į spektaklio socialinę aplinką.
Kažkodėl paplitusi nuomonė, kad „Visos jos tokios“ ypač tinka dainuoti pradedantiems dainininkams, o jau Verdi, Wagnerio, Puccini operoms reikia subrandinti balsus. Tačiau ir Mozarto stilius yra kietas riešutėlis.
Nors „Tristanas ir Izolda“ ir „Čiurlionis“ jau kilstelėjo trupės kartelę, stebint šokėjus „Karmen“ premjeroje daugelis šiuolaikiškesnio šokio elementų atrodė jiems vis dar sunkiai įveikiami.
Nekrošius atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Teatras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis“. Tokia nuostata lemia monologinę spektaklių struktūrą.
Visi trys šokėjai, sąžiningai išbandę žiūrovų kantrybę, garsiai pasakė: „nusibodo! Kiek galima?!”. Ačiū jiems už tai, nes ir aš, kaip šokio kritikė, jau neberandu žodžių „judesio auginimo“ fenomenui pagirti.
Kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda ir žadėtasis kontaktas.
