Panevėžio Juozo Miltinio teatras vilniečiams pristatė Antono Čechovo „Žuvėdrą". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas Dainiaus Kazlausko režisuotas vaidinimas išryškino kelias opias problemas.
J. Miltinio teatro gastrolės sostinėje parodė, kokia apleista ir sutrikusi yra šiandienė panevėžiečių trupė. Tiksliau tariant, trupės, rodos, apskritai nėra - yra tik geresnę ar prastesnę profesinę formą išlaikę atskiri jos nariai. Juk negali būti kūrybingo ir vieningo kolektyvo teatre, neturinčiame jokios meninės vizijos. Nė nekalbant apie meninę programą.
Be to, „Žuvėdra„ ir visa aibe pastarųjų trejų metų premjerų aiškiai rodoma, kad dabartiniai J. Miltinio teatro vairininkai, Kultūros ministerijos palaiminti, suka jo vairą komercinės kūrybos kryptimi. O sėkmingas komersantas visada žino kaip apmulkinti pirkėją ir visišką šlamštą pristatyti kaip kažką prestižinio. Todėl šio teatro repertuare po 60 m. vėl atsirado A. Čechovo „Žuvėdra“.
Vis dėlto šis pastatymas vėl įrodė, jog net ir prabėgus daugiau nei šimtmečiui po mirties A. Čechovas vis dar taip pat negailestingai demaskuoja kūrybinę bejėgystę.
Prie plastikinio ežero
Kūrybinė bejėgystė, atsainumas ir pasimetimas įsismelkė į beveik visus panevėžiečių „Žuvėdros" sceninius sprendimus.
Vos įžengus į salę akį patraukė Indrės Pačėsaitės scenografija su prastą teatrą vaikams primenančiomis neoninėmis žvaigždėmis, švytinčiu burbulu. Jis Panevėžyje buvo lyg ir mėnulis, o sostinėje tapo lyg ir Žemės rutuliu.
Prie jo rankomis vis suplasnodavo vienas ar kitas veikėjas.
Pasitiko ir melsvas animacinio debesėlio formos linoleumo karpinys, neva reiškiantis ežerą. Tą plastiko gabalą vis paplekšnodavo vienas ar kitas aktorius, „suvilgydavo„ jame nosinaitę, „nusiplaudavo“ juo prakaitą.
Bet nerti žemyn galva neišdrįso. Tam po pilko medžio ir europadėklų prieplauka gulėjo padėklas su ratukais: ant jo, nusirengę viršutinius drabužius ir nusileidę kopėtėlėmis, grakščiai pirmyn ir atgal „irstėsi" atvykėlį beletristą įsimylėjusi Nina ir ką tik skaudžią Mašos išpažintį išklausęs daktaras Dornas.
Šiam absurdui formą suteikė neva svarbiausias spektaklio akimirkas kvailam žiūrovui lyg pirštu parodančios šviesų dailininko Dariaus Malinausko spalvinės užsklandos: gelsva, salotinė ir rožinė diskoteka su raudonomis esą šėtono akimis scenos gilumoje.
Šitaip centrinis A.Čechovo pjesės simbolis D.Kazlausko spektaklyje tapo ant žemės patiestu žydru plastiko blynu.
Neįgudusios, atžagarios režisieriaus rankos valdomi lygiai tokie pat plokšti, plakatiški, dvimačiai buvo ir prie šio, pasak pjesės autoriaus, užburto meilės ir aistrų ežero zujantys „Žuvėdros„ personažai. Juos vaidino, kaip nusistebėjo viena vyresnioji kolegė, „trečia aktorių sudėtis“.
Meniniai iššūkiai atšipo
Atsimenu, dar visai neseniai teatro veteranai būtų galėję akis išdraskyti viename sakinyje paminėjus legendinį J.Miltinio teatrą ir jo šešėlyje daugiau nei 20 metų veikiantį jaunimo teatrą „Menas".
Dabar šio pusiau mėgėjiško teatro artistai J.Miltinio teatre kuria pagrindinius vaidmenis („Žuvėdroje" Andrius Povilauskas vaidina Treplevą, o Inga Talušytė - Mašą). Ir, teatleidžia man Aukščiausiasis, daro tai ne prasčiau už senbuvius.
Deja, ne todėl, kad per kelerius metus būtų tapę aukšto profesinio lygio atlikėjais. Tiesiog ne pirmą dešimtmetį „badaujanti" J.Miltinio teatro trupė išsibarstė, o daugumai likusiųjų dantys atšipo.
Taigi scenoje Treplevą matėme sunkiai kalbantį, susikausčiusį, regis, visus įmanomus raumenis įtempusį kaimo berną, o ne jauną rašytoją, ambicingą, karštakraujį intelektualą.
I.Talušytės Maša - tokia pati, kaip bene visi kiti aktorės kuriami veikėjai: laisvos čigoniškos dvasios, įkyriai džeržgiančiu balsu ironišką atstumą nuo savo personažo ir scenos partnerių išlaikanti raudonplaukė mergina.
Aktoriai negavo užduočių
Sunku buvo žiūrėti į Vidmanto Fijalkausko Trigoriną, kurio buvimas scenoje apskritai atrodė kažkoks dykas. Juk kaip Trigorinui, dėl kurio šiaip turėtų kovoti dvi savaip stiprios moterys, rimtu veidu žiūrėti į lyg spektaklyje vaikams paiku balseliu cypsinčią Ingos Jarkovos Niną?
Kokio vyro širdį galėtų užkariauti su šiais laikais sunkiai įsivaizduojamu patosu ir saloniniu sarkazmu kiekvieną žodį tarianti Astos Preidytės Arkadina?
Bene iškalbingiausioje scenoje, kurioje ji turėtų galutinai palaužti jauna mergaite susižavėjusį Trigoriną, Arkadina daugiau dėmesio skyrė lagaminams, o ne jai po kojomis šliaužiojančiam mylimajam.
„O ką aš galiu padaryti?„ - lyg teisindamasis klausė galantiškasis Albino Kėlerio daktaras Dornas. Jų vienintelių - A.Kėlerio ir V.Fijalkausko - „Žuvėdroje“ buvo nuoširdžiai profesiškai gaila.
Ką daryti aktoriams, kai jiems, atrodo, nebuvo suformuluotos beveik jokios intelektualesnės režisūrinės užduotys. Aišku, jei nepaisysime to, kad viena tiesiog nuolat demonstratyviai čiaudi, kitas delnu tranko ant sprando neva nutūpusius uodus ar muses, po to tą ranką plauna plastmasinio ežero bangose, trečias vaidina tiesiog invalidą, o antraplaniai personažai laksto po sceną neva girti, purvu išsitepę veidus ir rankas.
Rodos, buvo daroma viskas, kad šioje „Žuvėdroje" žiūrovui būtų linksma, kad jis nė akimirką neprarastų dėmesio. Vis dėlto ritmas šlubavo dar labiau nei mirtimi besivaduojantis Petro Kežio Sorinas.
Kai spektaklio finale, Treplevui nusišovus, į publiką atsisuko tarp neoninių žvaigždučių ir spindinčio žemės rutulio pastatyta mechaninė žuvėdra raudonai žybsinčiu snapu ir suskambo „blatnas" rusiškas šansonas, ėmei suprasti, kas ką tik įvyko.
Net be daktaro Dorno diagnozės aišku, kad po pusketvirtos valandos gryniausios aktorinės agonijos ką tik nusišovė J.Miltinio teatras su maestro puoselėta disciplina ir intelektiniais užmojais.
Ar kas nors pastebėjo?
