Estų režisieriaus Hendriko Toompereʼės (jaun.) spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Totalitarinis romanas“, 2024 metais sukurtas Estijos dramos teatre ir praėjusią savaitę parodytas Vilniuje, Valstybinio jaunimo teatro scenoje, visų pirma paveikia fiziškai. Tokia sankaupa Lenino ir Stalino atvaizdų, sąjungą garbinančių atvirukų ir kitos sovietinės atributikos sukelia šleikštulį. Konteksto poveikis. Bet kuo nemaloniau į visa tai žiūrėti, tuo stiprėja suvokimas, kad žiūrėti reikia. Ne todėl, kad grėstų pavojus pavirsti mankurtais, o tam, kad, gyvendami įprastą gyvenimą europietiškos kultūros terpėje, liautumėmės galvoti, kad „mums taip nenutiks“. Ir kad prisimintumėme, kad „visada kas nors kam nors yra išsigelbėjimas“.
Tačiau prie šių įžvalgų reikia prasibrauti pro tirštą dramaturginį tekstą. Mariaus Ivaškevičiaus braižas toks ryškus, kad jį lengva atpažinti, net kai jo pjeses stato patys skirtingiausi režisieriai. „Totalitariniame romane“ Ivaškevičius pats save pašiepia, įterpdamas repliką apie istoriją iš susegtų lapų skaitantį aktorių: „Jis čia vaidina mane, todėl taip daugiažodžiauja“. Pristatydamas žiūrovams kūrinį, jis pažada „bombarduoti tekstu“ ir pataria nusiteikti „sunkiai dirbti“. Dramaturgo balsą beveik keturias valandas girdime ir sinchroninio vertimo ausinėse – jis pats skaito savo tekstą. Tad pjesės autoriaus buvimas šįkart juntamas net fiziškai. Ir tai tampa spektaklio privalumu, nes asmeniškumas skleidžasi ne kaip susisvarbinimas, o kaip pažeidžiamumas.
„Totalitariniame romane“, apmąstančiame menininko ir totalitarinės valdžios santykius, Ivaškevičius perpina šiuolaikinei Tadžikistano valdžiai neįtikusio režisieriaus gyvenimo istoriją su rašytojo Michailo Bulgakovo biografija ir jo „Meistro ir Margaritos“ siužetu. Be to, įterpia detalių iš kitų nuo diktatūrinių santvarkų nukentėjusių menininkų likimų, o viską pasakoja iš asmeninės perspektyvos – noro suprasti postsovietinių režimų mechanizmus ir menininko laisvės bei atsparumo ribas.
Spektaklis iš tiesų daugiažodis, tačiau jo kūrėjams pavyksta išlaikyti veiksmo dinamiką, derinant pasakojimą ir vaidybą, žaislinių figūrėlių dėlionę smėlyje ir jos išdidintą vaizdą ekrane, dokumentinius kadrus ir uždrausto „degeneratyvinio“ meno projekcijas (scenografė ir vaizdo dizainerė Epp Kubu). Vietomis „Totalitarinis romanas“ primena valdžios susidorojimų su nepaklusniais menininkais chrestomatiją, atliekančią visų pirma edukacinę funkciją. Totalitariniuose režimuose gyvenusių ar gyvenančių menininkų dilema spektaklyje pateikiama gana supaprastintai: parduosi sielą velniui – gyvensi naujame bute ir važinėsi „Volga“, liksi ištikimas sau – būsi pašalintas. Diktatoriai rodomi kaip primityvaus, brutalaus blogio įsikūnijimai, o nuskambantis klausimas, kodėl jiems reikia teatro, taip ir lieka neatsakytas.
Spektaklio plakatiškumą, vietomis primenantį kino režisieriaus Sergejaus Loznicos poziciją, atsveria jo humoras, diktatūrų absurdiškumo apraiškų atskleidimas (ko vertas vien pasakojimas apie milžinišką tautos vadą šlovinantį tentą, kuris jo atvykimo į miestą proga buvo užkabintas ant daugiabučio langų ir pamirštas visam laikui) ir jau minėtas asmeniškumas. Be jokio patoso, tiesiogiai negretindamas savęs su Bulgakovu, spektaklio pabaigoje užsidėjusiu kepurėlę su išsiuvinėta „M“ raide, galinčia reikšti ir Mišą, ir Meistrą, ir mankurtą, Ivaškevičius papasakoja istoriją iš savo paauglystės, kai dėl svajonės patekti į „Arteko“ stovyklą[1] parašė ir į sąjunginį pionierių laikraštį išsiuntė didžiąją tėvynę šlovinantį eilėraštį.
Jei mums pasiseks, menininkai neatsidurs tokių dilemų akivaizdoje ir mankurtizmo grėsmė liks slogioje praeityje. Tačiau kas, jei politikos kortos sukris kitaip?..
[1] „Artekas“ – stovyklaviečių kompleksas Krymo pusiasalyje. Nuo 1993 metų šis buvęs visasąjunginis pionierių stovyklų kompleksas (sudarytas iš 9 stovyklų), kurio vienoje pamainoje gali stovyklauti iki 3 500 vaikų, buvo pervadintas į Tarptautinį vaikų centrą. Yra šaltinių, teigiančių, kad po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, iš okupuotų teritorijų nelegaliai išvežti Ukrainos vaikai „perauklėjimo tikslais“ buvo apgyvendinti ir „Arteke“ (red. past.).
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
