„Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.“ Tai citata iš Tovės Ditlevsen romano „Veidai“, kurio motyvais režisierius Justinas Vinciūnas Vilniaus mažajame teatre sukūrė spektaklį „Trukdis“. Ilgą laiką nepripažintos XX a. danų rašytojos kūrinys, kartais vadinamas psichozės romanu, ne tik kelia psichikos sveikatos bei moters meninės saviraiškos klausimus, bet ir kviečia pamąstyti apie pačią žmogaus prigimtį: kokie mes esame ir kokie rodomės kitiems, ir ar galime būti iš tikrųjų laisvi, siekdami ryšio su kitais.
2023 m. kūrybinį kelią profesionaliajame teatre pradėjęs Gintaro Varno mokinys režisierius Justinas Vinciūnas jau spėjo pelnyti eksperimentatoriaus reputaciją. Kad kūrybinis eksperimentas ir laisvė ieškoti – jam vertybė, režisierius ne kartą yra deklaravęs viešai. Šį jo siekį liudija iki šiol sukurti scenos darbai – nedidelės, sakytum, neužbaigtos, eskizinės formos spektakliai, susitelkiantys į kokį nors režisierių dominantį klausimą. Pavyzdžiui, 2024 m. Jaunimo teatre jo interpretuota Peterio Handke’s „Pranašystė“ įkūnijo norą perprasti, kas slypi už teksto fonetikos bei ritmo ir kaip per kalbinius žaidimus galima prisibrauti prie žmogaus esmės.
„Pranašystėje“ Vinciūną domino, anot jo paties, „realybės anapus žodžių galimybė“. „Trukdyje“ jis savaip tęsia atsakymo į šį klausimą paieškas, tik čia labiau susitelkia ne į išvirkščią žodžių, o į vaidmens pusę. Vaidmuo – kaip kaukė, kurią užsidedame patys arba kurią mus priverčia užsidėti aplinka. O antrasis šios temos planas – aktoriaus daugiaveidiškumas, nuo kurio jis negali pabėgti. Tiesą sakant, aktorystės ir teatro tema spektaklyje užgožia visas kitas. Ją ryškina ir režisūriniai sprendimai, ir pats pasakojimo konstravimas (dramaturgė Gabrielė Česevičiūtė).
Kad bus kalbama apie teatrą, duodama suprasti jau pačioje spektaklio pradžioje, kai po pirmosios aktorės Dovilės Šilkaitytės frazės „Rytoj pradėsiu rašyti romaną“ scenoje dingsta šviesa ir iliuzija akimirksniu išsisklaido. Karštligiškai bandoma pašalinti gedimą, o aktoriams nelieka nieko kita, kaip pradėti bendrauti su žiūrovais. Nykštuko, įtartinai primenančio budelį, kostiumą vilkintis Daumantas Ciunis paskaito Tovės Ditlevsen knygos anotaciją ir šiek tiek apie autorę, tada imasi pristatyti personažus: psichologę ir geriausią Lisės Mundus draugę Nadią (Jūratė Brogaitė), jos namų tarnaitę ir vyro meilužę Gitę (Indrė Patkauskaitė), konjako garbintoją Lisės vyrą Gertą (Edmundas Mikulskis) ir galiausiai ją pačią – Lisę Mundus, kuri, kalbėdama apie save, nuolat painiojasi tarp „aš“ ir „ji“. Ironiška, kad vėliau spektaklyje šiems veikėjams, išskyrus Lisę, arba visai nebus suteikta erdvės ir laiko, arba jie pasirodys tik epizodiškai. Netrukus jie virs kitais personažais arba apskritai išnyks – liks tik aktoriai, skaitantys aktoriaus pareigybės aprašymą ir bandantys priversti kolegę dirbti savo darbą – vaidinti.
Iliuzijos kūrimo ir jos sunaikinimo dinamiką pabrėžia ir Ermino Mikšio scenovaizdis. Pirmoji mizanscena – lyg senovinė nuotrauka, kuriai aktoriai pozuoja nublukusios kambario sienos fone. Tačiau netrukus tapetai bus nuplėšti ir atsivers butaforiška, bet sykiu magiška teatro erdvė, tai ištuštėjanti, tai prisipildanti rekvizito.
Kad ir kaip paradoksalu, ko labiausiai galima pasigesti Mažojo teatro spektaklyje – tai įdėmesnio įsižiūrėjimo į veidus, tai yra žmones. Ilgiau stabtelima tik ties Šilkaitytės Lisės veidu, kuriame atsispindi galybė įvairiausių jausmų: nuostaba, sumišimas, abejingumas, pasišlykštėjimas, nuovargis. Dovana žiūrovams tampa ir Jūratės Brogaitės vaidinamos Mezgančios moters monologas antrosios spektaklio dalies pradžioje. Nors didelė „Trukdžio“ dalis vyksta patamsyje, čia aktorės veidas ryškiai apšviečiamas. Kiek jame visko! Apie savo vienatvės ir ligos paženklintą gyvenimą ji bando kalbėti dalykiškai, nedramatizuodama, tačiau jos, prisimenančios vaikystėje išvystą paskersti paruošto veršiuko žvilgsnį, veidas atveria liūdesio ir skausmo gelmę. Šiek tiek sceninio laiko skiriama ir Gertui (aktorius taip pat vaidina ir Daktarą, bandantį iškvosti Lisę, kodėl ji nusprendusi nusižudyti), tačiau atskleisti svetimaujančio vyro ir sergančios žmonos santykius, matyt, nebuvo režisieriaus tikslas.
O ko siekė „Trukdžio“ kūrėjai, vis pertraukdami veiksmą, neleisdami jam plėtotis, atsisakydami pasakoti Lisės Mundus istoriją? Spektaklis atsakymo nepateikia. Pirmas veiksmas, trunkantis vos daugiau nei pusvalandį, baigiasi per greitai, Lisei nesiliaujant braukyti degtukų ir Tomo Kliuko bei Mindaugo Činčio vaidinamiems technikams paskelbus „išankstinę“ pertrauką (Lisė: „Čia maža ugnis!“, Technikas: „Ir teatras čia mažas, bet privalome laikytis priešgaisrinės saugos taisyklių!“); antrasis – lyg be pabaigos, Lisės veidą paslepiant nuleidžiamai uždangai. Lisei nepaklusus numatytam scenarijui, spektaklis baigiasi. Ar jis įvyko, ar tik sutrikdė ir sutrukdė žiūrovus, besitikėjusius malonaus vakaro teatre?
