Režisieriaus Artūro Areimos spektakliuose minčių srauto principu grįsta dramaturgija ilgą laiką veikė kaip savarankiška sistema, beveik nesusiliečianti su šiuolaikinio pasaulio realijomis. Naujausiame darbe „Žmogus – miestas“, kovo 12 d. pristatytame Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje, šis santykis, regis, permąstomas. Kūrėjai tarsi įsilieja į pastaruoju metu suintensyvėjusį urbanistinį diskursą, kurį radijo bangomis puoselėja LRT Klasikos laida „Homo cultus. Žmogus ir miestas“. Neatsitiktinai spektaklio komandoje atsiranda ir šios laidos bendraautorė, spektaklio antropologė bei konsultantė Jekaterina Lavrinec. Dėl tokio bendradarbiavimo prisiliečiama prie dviejų opių temų – klimato kaitos ir su ja susijusios beviltiškos demografinės situacijos. Tačiau srauni dramaturginė tėkmė taip ir neįsivyrauja – vietoj tekančios srovės lieka užtvertas, stovinčio vandens telkinys, kuriame idėjos cirkuliuoja, bet neveda link jokių aiškesnių įžvalgų.
Pasakojimo centre – miesto portretas, atsiskleidžiantis per tokias savybes, kaip degradacija ir transformacijos potencialas. Kūrėjai bando priartinti publiką prie miesto vidurių – audiovizualinėmis priemonėmis siekiama panardinti žiūrovą į kanalizacijos vamzdžius, tuščias gatves ir automobilių stovėjimo aikšteles. Šiame kūrėjų sukonstruotame miesto vaizdinyje nėra žmonių, tačiau ryškus jų veiklos palikimas – urbanistinės kapinės. Ironiška, kad norėdami pabrėžti miesto gyvybę kūrėjai pasirenka eliminuoti pagrindinį jos elementą – gyventojus. Spektaklis subtiliai sufleruoja: nors miestas pavargęs nuo jį dusinančios žmonijos, be šios simbiozės nei vienas, nei kitas negali egzistuoti.
Šiuose apleistuose kvartaluose kaip žmogaus-miesto personifikacijos gyvena dvi žmogystos. Viena jų – ištikima Areimos bendražygė Monika Poderytė, be kurios šiandien būtų sunku įsivaizduoti režisieriaus kūrybinę ekosistemą. Nors ji įkūnija keletą veikėjų, ne visi vaidmenys išsikristalizuoja. Atpažįstamiausia tampa motina. Tiesa, žiūrovams, sekantiems Areimos kūrybą, Poderytė čia gali pasirodyti statiška – ji atkartoja ankstesniuose spektakliuose matytas manieras. Tai ypač ryšku gimdymo scenoje: abejinga, dusliai rėkianti motina be jautrumo ženklų išstumia netikrą kūdikį ir bejausme išraiška jį priglaudžia. Šis aktorinis vienpusiškumas ilgainiui ima varginti, o kažkada susidomėjimą kėlęs aktorės išskirtinumas pavirto nuspėjamu štampu.
Kol Poderytė kuria abstrakčias pabaisas, jos scenos partneris Karolis Maiskis imasi gerokai konkretesnių figūrų – kunigo ir vaiko. Jo kunigas – stereotipinis, moralizuojantis, iš aukšto į pasauliečius žvelgiantis veikėjas, tarsi „puolęs angelas“, organiškai įsiliejantis į distopinę struktūrą. Tačiau didžiausia įtampa atsiranda mėginant įkūnyti vaiką. Maiskis jį kuria susigūžęs, dirbtinai trumpindamas galūnes, tačiau ši fizinė transformacija labiau primena sumažintą suaugusįjį. Čia išryškėja platesnė problema: suaugusiųjų teatre vaikas pernelyg dažnai yra ne savarankiška figūra, o efektas. „Žmoguje – mieste“ šis efektas atitraukia nuo spektaklio visumos ir verčia klausti, ar toks tiesioginis vaizdavimas apskritai reikalingas. Panašią strategiją siūlo ir Justo Tertelio „Tik suaugusiems“, kuriame apie vaikystę kalbama mažamečių tiesiogiai nerodant. Juk kalbant apie jaunąją kartą ir jos ateitį pakaktų užuominos, nebūtinas tiesioginis vaiko atvaizdavimas, kuris šiuo atveju pasirodo esąs bergždžias.
Valdemaros Jasulaitytės kartu su Artūru Areima kurtas vizualinis spektaklio audinys persmelktas košmaro estetikos. Scenoje tyko tarsi iš statybviečių šiukšlių sulipdyti padarai. Aktoriai vilki ilgus paltus, apraizgytus neoninių šviesų gijomis, o signaliniai kūgiai paverčia juos pavojingais miesto ateiviais. Šią vizualinę distopiją papildo niūri, pulsuojamai ritminga Dominyko Digimo muzika, primenanti vienišo naktinio reivo nuotaiką. Nejaukią atmosferą stiprina ir Kristijono Dirsės ekrano projekcijos su nespalvotomis miesto panoramomis, kurios, išdidintos iki grotesko, leidžia pajusti asfaltu dvelkiantį miesto kūną.
Areimos kūryboje distopiniai pasauliai dominuoja jau daugelį metų. Anksčiau tai atrodė kaip grynas stilistinis pasirinkimas, o „Žmoguje – mieste“ ryškėja gilesnė baimė: baimė paleisti senąsias formas ir priimti kintantį pasaulį. Kol „Homo cultus“ tipo pokalbiai bando miestą artikuliuoti kaip gyvą, kintantį ir bendruomeniškumo pirmyn varomą organizmą, Areimos spektaklyje jis vis dar suvokiamas kaip sterili kapavietė. Tokia įtampa šiandien juntama ir platesniame teatro kontekste: kol vieni bando technologijas ir antropologines įžvalgas paversti kūrybos varikliu, kiti lieka prie individualios režisieriaus pasaulėjautos griuvėsių. Galbūt miestas iš tiesų yra pavargęs, tačiau atrodo, kad labiausiai pavargo pats kūrėjas, įstrigęs savo paties sukonstruotame distopiniame naratyve, kuriame tarpdisciplininės ambicijos taip ir netampa gyvu sceniniu kūnu.
