Nors spektaklyje kalbų daug, ne jos ir ne jas sakantys žmonės čia svarbiausi. „Quanta“ publiką veikia vizualiais sceniniais sprendimais, kuriuos įgalina žmonės, tačiau įkūnija mechanizmai.
Už temas reprezentuojančių kūnų gyvenančios istorijos traukia labiausiai. <...> Norėjosi kūrybinės komandos iniciatyvos peržengti kūniškumą, geismą keisti trauka ir priartėti prie nepapasakotų istorijų.
Nei stilizacijos, nei drastiško jos paneigimo, aktoriai, tiesiog pamiršti viešbutyje, bando mėgėjiškai kepurnėtis, nes režisierių domina tik fizikos ir technologijų kosmosas be jokių užuojautos kvantų.
Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Quanta“ dramaturgijoje ir formoje gausu, net sprangu, temų, sąsajų, citatų ir populiariojo mokslo įkvėpimų, į šoną nustumiant, rodos, patį teatrą.
Krystianas Lupa stebi istoriko-antropologo žvilgsniu, pernelyg nesigilindamas į atskirų personažų dramaturgines linijas, veikiau kuria būsenas, kurioms pats iš paskutinės eilės akompanuoja.
Žiūrėdama „Quantą“, negalėjau dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtos vizualios kelionės nesusieti su kultiniu serialu „Tvin Pyksas“.
„Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.
„Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.
Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.
