Po kompozitoriaus Jievaro Jasinskio ir choreografo Martyno Rimeikio „Kopelijos“, šiuolaikinės diskusijos su Europos ir Lietuvos baleto paveldu, dramaturginėmis, choreografinėmis ir vaizdinėmis formomis atskleidusios Lietuvos baleto potencialą, – dar vienas, ir visai kitoks, prisilietimas prie baleto klasikos. Pirmą kartą Lietuvoje visą baletą „Pakita“ sukūrė iš įvairių šalių suburti menininkai, kuriems vadovavo prancūzų choreografas, buvusi Paryžiaus operos etoile Manuelis Legris.
Rengiant parodą „Šokimai, rodymai, nudavimai...“, skirtą Lietuvos baleto šimtmečiui, buvo progų atidžiau pažvelgti į praeitį ir aptikti keletą pėdsakų, susiejančių istoriją su dabartimi. Tai „Pakitos“ (vadintos „Pachita“) fragmentai ir visų pirma – efektingas Grand pas, Lietuvoje žinomas nuo 1972 m., kai jis, pastatytas choreografo Elegijaus Bukaičio, buvo įtrauktas į programą „Apmąstymai šokyje“. Vėliau Grand pas ne kartą rodytas įvairiuose koncertuose Lietuvoje ir kitose šalyse, 1995 ir 2013 m. (su vaikų atliekama mazurka) pastatytas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, 2022-aisiais – ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tačiau pirmą kartą Lietuvoje „Pakita“ paminėta dar 1860 m. sausio 21 d., kai Pas de deux iš šio baleto, atliekamas artistų Nowackių, buvo parodytas tuomet rotušėje veikusiame Vilniaus miesto teatre tarp komiškos pjesės „Storulis ir džiūsna“ bei vodevilio „Musulmonas Lietuvoje“.
Legris kuriamos „Pakitos“ Lietuvos baleto mėgėjai ypač laukė, nes jo „Korsaras“, į Vilnių 2018 m. atkeliavęs iš Vienos valstybinio baleto trupės, kur buvo pastatytas 2016-aisiais, atskleidė ne tik pagarbų, bet ir jautrų bei kūrybišką choreografo santykį su senovinių baletų estetiniais principais. Be to, „Pakita“ yra pirmasis klasikinis baletas, po ilgo laiko specialiai sukurtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupei. Stiprėjant Legris ir Lietuvos baleto kūrybiniams ryšiams, galima prisiminti, kad pirmą kartą šis talentingas šokėjas Vilniuje pasirodė 1990 m. birželio 3 d., praėjus pustrečio mėnesio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Sovietų Sąjungos paskelbtos ekonominės blokados sąlygomis. Kartu su Rusijos Didžiojo teatro soliste Alla Michalčenko jis atliko pagrindinius vaidmenis Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ (tiesa, afišoje klaidingai parašyta jo pavardė – Legret; tuo metu dar tik mokėmės originalios asmenvardžių rašybos).
„Pakita“ pasaulio baleto scenose jau yra sulaukusi nemažo dėmesio, kurį sužadino Paryžiaus operoje klasikinio baleto žinovo ir talentingo choreografo Pierre’o Lacotte’o 2001 m. pastatytas spektaklis, netrukus įrašytas ir pasklidęs DVD pavidalu. 2014 m. Bavarijos nacionalinei baleto trupei „Pakitą“ pastatė ir Lietuvoje žinomas choreografas Aleksejus Ratmanskis.
Legris „Pakita“ – autorinė šio baleto versija, sukurta bendradarbiaujant su dramaturgu Jeanu François Vazelle’iu, muzikos vadove Maria Seletskaja ir dailininku Jeanu-Marcu Puissant’u. „Pakitos“ partitūrą parengė muzikos vadovė ir dirigentė Seletskaja, į gana vientisą audinį sujungusi melodingą ir tonizuojančią Édouardo Deldevezo, Ludwigo Minkaus, Cesare’s Pugni, Adolphe’o Adamo ir Friedricho Burgmüllerio muziką. Seletskaja prie dirigento pulto stovėjo penkis kartus, trijuose paskutiniuose spektakliuose ją pakeitė dirigentas Modestas Barkauskas; abu puikiai valdė orkestrą ir sukūrė ypač šventišką atmosferą.
Kaip ir daugelyje XIX a. vidurio spektaklių, vietos ir laiko konkretybės susipina su fantazija, o šalia realių istorinių asmenybių veikia išgalvoti personažai. Perkėlus spektaklio veiksmą iš XIX a. pradžios Saragosos į XIX a. 6-ojo dešimtmečio Seviliją, pagrindiniu scenografijos motyvu tapo karalienės Izabelės II vardu pavadintas tiltas, gausius šokius pateisino tilto atidarymo šventė, o šalia tikras biografijas turinčių Ispanijos karalienės Izabelės II ir Prancūzijos imperatorienės Eugenijos antrame veiksme pasirodė ir XIX a. baleto pasaulio garsenybė – šokėja Fanny Elssler.
Spektaklio siužetas pateikiamas prologe trumpai papasakojant apie pasiklydusią kilmingą mergaitę, kurią priglobia romų šeima. XIX a. dramaturgijos klišės apie prarastą ir pasitelkus heraldiniais ženklais papuoštą skraistę vėl atrastą kilmę, kaukes, gyvybei pavojų keliančius migdomuosius vaistus, peilius ir kitus ginklus jau yra tapusios kultūros paveldu ir kelia šypseną, kurią antro paveikslo pabaigoje trumpam sutrikdo garsus šūvis, patiesiantis klastingą Doną Lopesą de Mendosą ir nugalintis jį kaip įsikūnijusį blogį.
Priešingai nei smulkmeniškuose XIX a. scenovaizdžiuose, „Pakitos“ dekoracijose daug erdvės ir dangaus, naudojami monumentalūs architektūriniai elementai, pirmo veiksmo antrame paveiksle kartu su Jacques’o Giovanangeli apšvietimu kuriantys dramatišką įtampą. Antro veiksmo pirmoje dalyje vyrauja ažūrinių mauriškų arkų siena bei heraldinis lelijų motyvas, garantuojantis laimingą pabaigą, antroje dalyje pakylantys ir vėl atveriantys dangaus žydrynę. Nors čia naudojamos raudonų plytų sienelės su žibintais atrodo pernelyg asketiškai, tai leidžia mėgautis choreografiniais sprendimais ir šokėjų siluetais.
Kostiumų ansamblyje šmėkšteli XIX a. vidurio dailės kūrinių asociacijos – paprasti rusvi ir balti kasdieniai miestiečių drabužiai, kuriuos vėliau pakeičia ispaniški juodos ir žydros spalvų moterų kostiumai, ryškius, nėriniuotus drabužius vilki penkios ispanų poros. Ypač gražių siluetų ir spalvinių sprendimų pirmo veiksmo Pas de trois ir antro veiksmo Grand pas kostiumai, paspalvinti blyškiai tauriais rausvais bei žydrais tonais ir subtiliai dekoruoti nėriniais – atrodo, padedantys šokėjoms nugalėti žemės trauką, suteikiantys šuoliams papildomo lengvumo iliuzijos.
Į choreografinę struktūrą integravęs baleto istorijoje įsitvirtinusius Mariaus Petipa Pas de trois ir Grand pas, Jeano Coralli La Cachucha, Legris sukūrė daug originalios choreografijos, kuri stilizuoja XIX a. baleto estetiką, variacijose suteikia progų atsiskleisti solistų šokio technikai, o duetuose – artistiškumui. Judesių kombinacijos sklandžios, muzikalios (Pakitos ir Liusjeno duetai), temperamentingai ekspresyvios (Inigo ir Anitos šokis), plėtoja sceniško ispaniško šokio tradicijas (Serafinos ir penkių porų šokis). Ispanijos ir Prancūzijos valdoves choreografas apavė puantais, tad jos irgi nėra vien gražiai atrodančios statistės, bet turi ir saikingų choreografinių užduočių.
Antrasis paveikslas – XIX a. baleto pantomimos priemonių ekspozicija, įdomi ne vien baleto, bet ir teatro istorijos požiūriu. Lengvai skaitomi sutartiniai gestai susijungia į dinamišką, intriguojantį ir šiek tiek komišką pasakojimą, kurį kiekvienas šios scenos dalyvis papildo individualiais niuansais, veido išraiškų detalėmis, subtilia improvizacija, o intensyvus tempas neleidžia nuobodžiauti ir įtraukia į veiksmą. Nedidelių pantomimos scenų apstu ir kituose paveiksluose, ir jos organiškai įtraukiamos į visą baleto naratyvą (pvz., antro veiksmo pradžioje Elssler padovanojama skraistė, vienai iš jaunų gerbėjų sukelianti alpulį).
Intensyvus parengiamasis laikotarpis, generalinė repeticija ir septyni iš eilės spektakliai pareikalavo iš LNOBT baleto solistų bei artistų daug fizinių ir emocinių jėgų, tačiau visi pasirodymai praėjo tolygiai pakiliai, šventiškai. „Pakitoje“ pasirodė dauguma pagrindinių solistų, ir visus juos būtina pamatyti. Daugiausia kartų – penkis – Pakitą puikiai šoko Kristina Gudžiūnaitė, parodžiusi didelį techninį meistriškumą ir vaidybinius sugebėjimus, kurie įdomūs ir emocinių būsenų dinamika, ir tam tikrais nutylėjimais, iki galo neatskleidžiant jos herojės paslapties; Grand Pas kodoje solistė stulbino tiksliu šokiu, beveik visus 32 fouetté suko rankas padėjusi ant klubų. Pasigėrėtina, techniškai nepriekaištinga, emocinga, kaipmat su žiūrovais ryšį užmezganti Olesios Šaitanovos Pakita – gaila, dėl netikėtos traumos pasirodžiusi tik vieną kartą. Ši nelaimė paankstino trečiosios Pakitos – Marijos Kastorinos – debiutą, kuris tikriausiai buvo numatytas jau kitą sezoną. Dviejuose spektakliuose nuostabiai šokusi Pas de trois, per kelias dienas Kastorina pasiruošė ir suvaidino du spektaklius, kurie žiūrovams suteikė nepamirštamo malonumo ir filigraniška šokio technika, ir nuosekliu, įtaigiu Pakitos artistiniu paveikslu. Tikėtina, kad rudenį šį vaidmenį atliekančią bus galima pamatyti ir Norą Straukaitę, kuri pasirodė spektaklio reklamos kampanijoje.
Prancūzų pulkininko Liusjeno d’Hervilio vaidmenį sukūrė Jonas Laucius (vieną spektaklį šokęs su Šaitanova ir du – su Kastorina), Edvinas Jakonis (tris spektaklius šokęs su Gudžiūnaite) ir Olegas Ligai (du spektaklius šokęs su Gudžiūnaite) – visi trys elegantiški kavalieriai, puikūs šokėjai ir partneriai, gebantys mėgautis šokiu ir integruoti jį į įsimylėjėlio paveikslą, kuris pirmo veiksmo antrame paveiksle įgauna ir vaidybinės bravūros; ši abstrakčia choreografine forma atsiskleidžia Grand pas variacijose. Paskutinėje jų kilnius daugeriopus sukinius viename taške, kuriuos atliko Jakonis ir Ligai, Laucius pakeitė ryžtingais ratu atliekamais „ožiais“ – ir buvo apdovanotas žiūrovų palaikymo šūksniais.
Tikra pirmo veiksmo puošmena – į tilto atidarymo šventės programą įtrauktas Pas de trois. Vienas malonumas buvo matyti Saulės Jauniškytės, Marijos Kastorinos, Julios Alonso, Smiltės Mazūraitės, Aratos Yamamoto, Ethano Maaso, Reito Nashiki (pasirodžiusių įvairiomis sudėtimis) šokį, kupiną skaidrios nuotaikos ir švariai atliekamų klasikinio šokio elementų – subtilių moteriškų šuoliukų bei sukinių, stabdomų pozų, lyg ore pakimbančių vyriškų šuolių.
Kontrastas aristokratiškam Liusjenui (įdomu, kaip jis būtų pasielgęs, jei imperatorienė Eugenija nebūtų suteikusi jam teisės tuoktis su Pakita?) – šiurkštokas, gaivališkas romas Inigas, Pakitos įbrolis, kurio vaidmenį sukūrė Ignas Armalis (keturi spektakliai), Imanolis Sastre (trys spektakliai) ir Andrea Canei (vienas spektaklis). Septynis kartus Inigo draugę Anitą išraiškingai šoko Yeva Shportiuk, jai nenusileido ir vieną kartą šokusi Gabrielė Dukel. Dinamiškas spektaklio audinys leido visiems artistams parodyti ir šokio temperamentą, ir išraiškingą vaidybą.
Svajonę scenoje pamatyti garsiąją La Cachucha prieš keletą metų jau įgyvendino Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus parengtas koncertas „Romantizmo svajos“. „Pakitoje“ šis šokis su kastanjetėmis – žavinga inkrustacija, suteikusi neabejotiną kūrybos malonumą šokėjoms ir ypatingą patirtį žiūrovams. Generalinėje repeticijoje ir antrojoje premjeroje jį labai skoningai ir grakščiai atliko Jekaterina Kučinskienė – kartu tai buvo ir orus šios karjerą baigiančios šokėjos atsisveikinimas su scena. Penkis kartus Elssler vaidino Miryam Roca Cruz; plojimai ir šūksniai po virtuoziškų sukinių pliūpsnių seniai ne naujiena, o „Pakitoje“ žiūrovų neliko nepastebėtas ir griausmingais plojimais įvertintas ypatingas šokėjos lankstumas atsilošiant beveik iki pat grindų. Šį judesio niuansą puikiai perteikė ir Vilija Montrimaitė, kartu sukūrusi ir turiningą savo vertę žinančios žvaigždės paveikslą. Visuose spektakliuose Dono Lopeso de Mendosos vaidmenį raiškiai atliko Mantas Daraškevičius, jo dukterėčią Serafiną šoko Miryam Roca Cruz ir Ieva Repšytė, kuri porą kartų pakeitė Montrimaitę, atlikdama imperatorienės Eugenijos vaidmenį. Pakaitomis statišką, tačiau vidinio sutelktumo reikalaujantį Pranciškaus Asyžiečio Burbono vaidmenį atliko Ernestas Barčaitis ir Aistis Kavaliauskas, Ramoną, Pakitos įmotę, įkūnijo Agnė Trimonienė ir Aleksandra Ivanova.
Visus aštuonis spektaklius niekam savo sosto neužleido Izabelė II – Barbora Gudavičiūtė; pasibaigus paskutiniam spektakliui, galantiškai Lauciaus palydėta, ir žiūrovams, ir kolegoms Gudavičiūtė lenkėsi paskutinį kartą, nes nusprendė atsisveikinti su baletu. Kuo geriausios kloties!
„Pakitoje“ ypatingas dėmesys lydėjo M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivius – paskutiniame paveiksle viena kitą keisdamos dvylika porų ne tik stropiai šoko Mariaus Petipa laikus menančią Mazurką, bet ir pripildė spektaklį pakilios nuotaikos, skatinančios tikėti šimtas pirmuosius metus skaičiuojančio Lietuvos baleto ateitimi.
