Jau vien išgirdus pavadinimą „Eraritjaritjaka” negali kilti abejonių, kad tai, ką matysime, net jei prieš tai dar niekada nesame matę Heinerio Goebbelso spektaklių, bus gražu, paveiku ir… nenuspėjama.
„Katiną Temzėje“ verta pamatyti. Čia linksma. Ne vien dėl to, kad rašytojos Anetos Anros aprašytos situacijos – lietuvaitės bandymas pritapti Londone – dažnai juokingos. Čia linksma ir dėl to, kad tampi netikėto meno kūrinio žiūrovu, liudininku, dalyviu.
Į akistatą su žaibiškai bėgančiu gyvenimu pakvietė Keistuolių teatro spektaklis „Mašininkai”. Gyvenimas bėga pro šalį – griebk jį ir gyvenk: čik čik taukšt čik trūkt dzin…
„Eritjarijakoje“ nesiekiama homogenizuoti su skirtingomis kultūromis susijusių elementų, bet norima išlaikyti esamus, tos šalies publikai lengvai atpažįstamus ženklus, kurie žiūrovus džiugina labiau nei bet kokia universali spektaklyje užkoduota prasmė.
Čia nuolat dainuojami „žiaurūs romansai“, šaudoma ir gaudoma, liejasi kraujas, vagiama, apgaudinėjama, kol galop visi veikėjai vietoj degtinės, užpiltos ant rupūžės, išgeria nuodų ir miršta.
Kažkada atsakydamas į klausimą, kodėl užsiima teatru, Oskaras Koršunovas prisipažino, kad vienas po kito statomi spektakliai jį gelbėja nuo alkoholizmo, nes dirbdamas jis negeria. Jo „Hamletas“ pasakoja apie teatrą kaip apie žalingą įprotį.
Heineris Goebbelsas savąjį detektyvą paverčia spektaklio esme. „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“ – tikslus spektaklio pavadinimas: turiu galvoje ne „ilgesį to, kas nesugrąžinamai prarasta“ , o frazių muziejų.
Jaunuosius „Atviro rato“ aktorius, regis, Aidas Giniotis išmokė daug dirbti savarankiškai: rašyti pjeses, fantazuoti, savarankiškai repetuoti. Ir iš tos užmaišytos teatro „tešlos“ pavyksta sukurti įdomių gyvų spektaklių.
Norintys suvokti, kas yra aktorinės kūrybos apogėjus, gali apsilankyti Robo Beckerio komedijoje „Urvinis žmogus“. Vienas iš šio monospektalio atlikėjų – Vaidotas Martinaitis.
