Tęsiant mintį apie „Žuvėdros” versiją, režisieriaus Rimo Tumino įgyvendintą jo įkurtame teatre su jo suburtais jaunais aktoriais, neišvengiamai prieini būtinybę pasvarstyti apie Antono Čechovo pjesių interpretacijų įvairovę.
Jonas Vaitkus, režisuodamas Rusų dramos teatre kaip minėto teatro vadovas pirmą spektaklį pagal Davido Harroverio pjesę, liko ištikimas savo teatro sampratai.
Jei ne pagrindinį vaidmenį kaip ietį garbingai nešęs Vaidotas Martinaitis, scenoje matytume išsirikiavusią beveik visą „Nekviestos meilės“ serialo komandą.
Bene geriausiai naująją R.Tumino „Žuvėdrą“ charakterizuoja Arkadinos žodžiai: „Nuobodu, tačiau pripratus – visai nieko“.
„Žmogaus iš La Mančos“ siužetas leidžia parodyti „teatrą teatre“. Puiki galimybė režisieriui atskleisti savo požiūrį į skirtingas epochas ir vertybes, aktoriams – vienu metu kurti skirtingus personažus, žiūrovams – stebėti iš karto du spektaklius.
Intriga buvo milžiniška, o rezultatas stulbinamai kuklus – prie tokios išvados priėjau po miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre sostinėje.
J.Vaitkus tampa rūstus. Ar sugebės Rusų dramos teatras neatimti iš šio menininko kūrybinių jėgų ir sugebėjimo pasaulį pamatyti įvairiausiomis spalvomis?
Kodėl „Žuvėdra” „nepakyla”? Kodėl neužsimezga Čechovo taip lengvai išrašytos meilės ir pavydo intrigos, neįvyksta trumpi ir aistringi jų tarpusavio „sujungimai”? Kodėl neatsiveria personažų sielos, tapdamos kūnu už gražių, bet vis dėlto žodžių?
