Emilija Liegutė
Neišėjau aš jokion stotin! Tai Vytauto V. Landsbergio spektaklio pavadinimas – nemeluoju, aš dzūkiškai šneku, kaip žirnius beriu. Premjera įvyko: nuo žiūrovų Keistuolių teatro salė abi dienas lūžo. Režisierius nežaidė, kaip įprasta šiame teatre, nejuokino publikos, o įgyvendino visai Lietuvai reikalingą mintį. Žinia, jam padėjo talentingi aktoriai, supratę spektaklio prasmę. Tai Vytautas Rašimas – Uodas arba Aleksiukas, Agnė Sunklodaitė – Anzelma, Darius Auželis – Petras, Viola Klimčiauskaitė – Matilda, Dalius Skamarakas – Andrius.
Vytautas V. Landsbergis pavadino spektaklį „muzikiniu detektyvu“. Ir teisingai, nes čia nuolat dainuojami „žiaurūs romansai“, šaudoma ir gaudoma, liejasi kraujas, vagiama, apgaudinėjama, kol galop visi veikėjai vietoj degtinės, užpiltos ant rupūžės, išgeria nuodų ir miršta. Visa tai vyksta sename stoties restorane su slaptu viešnamėliu, kuris sutrikdo įprastinį gyvenimą, nes jau parduodamas.
Visa varomoji jėga – meilė. Tik ne trikampis, o keturkampis. Pašėlusi Anzelmutė, padavėja, dainininkė ir šokėja (beje, ji gerai įsijaučia į savo vaidmenį) – melagė ir apgavikė, nes daro su vyrais, ką nori. Negeresni ir jie – tai graži padugnių kompanija. Tik vėlė Uodas-Aleksiukas, šešiolikos nusišovęs dėl trisdešimt šešerių metų Anzelmutės ir dabar tebesivaidenantis, o kur reikia padedantis, yra teigiamas personažas.
Džiugina režisieriaus drąsa iliustruoti tų „padugnių“ žmogiškus jausmus būtent „žiauriaisiais“ romansais. Juk dauguma jaunų menininkų, manančių esą iššokę aukščiau bambos, į šiuos romansus žiūri su panieka, atseit tai blogo skonio įrodymas. Geriau rusiškai keiktis! Juos kūrė ne turčiai – tai varguolių sielos klyksmas. Matyt, toks varganas lietuvių gyvenimas buvo: tai kariavom, gynėmės nuo priešų, tai dirbom, nelaimingai mylėjom – ir apie tai dainavom. Prisimenu, vaikystėje, kaimo mergoms kur gonkelėse susėdus ir dainuojant šiuos romansus, mes, paauglės, pasislėpusios už tvoros, verkdavom...
Išėjau aš stotin
Palydėti tavęs,
Palinkėti tau laimės kelionėj.
O išeidamas tu
Pro vagono duris
Palikai man alyvos šakelę...
Tai jau susenusios Anzelmutės svajonės... Bet likimas dirba žiaurų darbą. Per suktybes Anzelmutė, nusišovus Aleksiukui, apsimeta lauksianti, širdį po kojom paklosianti, laiškus rašysianti Andriui – kad tik jis prisiimtų kaltę ir sėstų į kalėjimą. Taip ir įvyksta. Anzelmutės rankos laisvos, ji „sumeta skudurus“ su Petru, viešnamėlis klesti... Bet atbuvęs dvylika metų, grįžta iš kalėjimo Andrius. Keršys! Visus apima baimė. O čia lyg tyčia grįžta Matilda, buvusi viešnamio gyventoja, ištekėjusi už turtuolio senio ir dabar tapusi našle. Graži, turtinga, įsimylėjusi Andrių, siuntusi jam siuntinius ir „ištraukusi“ jį iš kalėjimo. O dabar... Duokit romansą!
Koks beširdis šis pasaulis –
Nieks manęs nebeužjaus...
Širdį varsto lyg su peiliais,
Šalta žemė tuoj priglaus...
O Andrius? Jis išdalija kam virvę, kam peilį, pistoletą... Keršys. Kur romansas – juk Anzelmutė jį apgavo...
Dar atneš žavi nešėja
Tos degtinės kaip tulžies,
Gal ir aš kada išėjęs
Pasisupsiu ant pušies...
Uodas-Aleksiukas stengiasi padėti, siūlo šansą – gerais darbais atpirkti blogį, bet juo nepasinaudojama. Veikėjai nutaria išgerti prie Aleksiuko kapo, atsisveikinti, o vėlė ir vėl čia: sukeičia butelius – degtinę į nuodus, tad visi ir miršta. Ir tik laikrašty bus žinutė: „Sudegus senam restoranui, nuodėguliuose surasti keli neatpažįstami kūnai“...
O toliau? Be siužeto nebus detektyvo. Taip taip... Aleksiukas išdalija jiems baltus lengvus rūbus, įduoda varpelius. Sninga...
Žiema žiema,
Snaigės veidą bučiuoja,
Man taip gera širdy,
O kodėl – nežinau...
Jie visi išeina. FINITA LA COMEDIA.
Kai kas gali pamanyti: aha, Landsbergis propaguoja mirtį! Siūlo geriau mirti, negu gyventi. Juk ten, aukštybėse, nėra keršto, pykčio, o tik „snaigės veidą bučiuoja“, ten meilė ir sutarimas... Tad kam tada Aleksiukas? Kam jo noras padėti visiems susitaikyti, rasti kitą, tikrą gyvenimo kelią? Spektaklio esmė – ir čia, žemėje, galima gyventi dorai, gražiai, laimingai, padedant vienas kitam.
Neseniai girdėjau per radiją Šiaulių dramos teatro direktoriaus Antano Venckaus žodžius, su kuriais sutinku: kodėl mūsų vyriausybė grūda milijonus litų tik keliems teatrams, reprezentuojantiems Lietuvą užsieny, nekreipdama dėmesio į kaimo žmonių gyvenimą? Juk tik menas, ypač teatras, keliantis opias problemas, gali pakelti jų dvasią, pasitikėjimą savimi, parodyti, kad tik paties žmogaus iniciatyva gali padaryti jį visaverčiu, turinčiu gyvenimo tikslą žmogumi. Juk vien Varėnos rajone, Kabelių kaime, kur išgyvenau dvidešimt aštuonerius metus, trys vaikinai nusižudė, du, viesulu lėkdami, žuvo...
Vytauto V. Landsbergio spektaklis būtent toks, kuris gali iš nevilties prikelti kaimo žmogaus dvasią, sužadinti norą gražiai, prasmingai gyventi.
