Šokio spektaklio „Nepaklusti“ koncepcija, afišuojama pasipriešinimu vidinėms ir išorinėms sistemoms, „neužkabino“ – gal dėl primityvios raiškos, gal ir dėl „klibančių“, prastai suformuotų idėjų. Ingrida Gerbutavičiūtė

Jonyno kino teatras savitas ir įdomus, bet sąlygiškumas panaikina kai kurių scenų prasmes. Bandydamas išplėsti teksto potekstes, režisierius sunaikina paprastumą, kuris mene ne visada būna paskutinėje vietoje.

Pasirinkdamas mažai kam žinomo autoriaus beveik niekam nežinomą, nei laiko, nei ankstesnių pastatymų nepatikrintą pjesę, režisierius visada rizikuoja. Jis privalo peržiūrėti ar užglaistyti dramaturginės medžiagos skyles bei pateikti savo interpretaciją.

Šiandienos teatre nebėra taip svarbu, kas sakoma. Svarbiausia – mėgautis pačiu sakymo aktu, pajusti nuo scenos sklindančią energiją, pasiimti bent dalį aktorių skleidžiamos šilumos.

Bene keturis kartus atidėtas, atlikėjų sudėtį ir ne vieną pavadinimą pakeitęs, naujomis koncepcijomis apsunkęs choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ pagaliau buvo parodytas Menų spaustuvėje.

… Įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.

Dabar turėsime du „Don Kichoto“ variantus – nacionalinės baleto trupės ir A|CH teatro. Įvairovė nesutrukdys. Tik kad tos įvairovės beveik nematyti. Kitais rūbeliais aprengus Liūdnojo vaizdo riterį, jis virto karštakošiu asilėliu.

„Ruzvelto aikštė“ remiasi „grįžimo į praeitį“ struktūra, spektaklio veiksmas juda ne pirmyn, bet atgal prie išeities taško. Mums pasakojama jau įvykusi istorija.