Tikras teatro įvykis – taip tituluojami Cezario Graužinio spektakliai, kuriuos Vilniuje vaidina Helsinkio trupė „Viirus“. Šiandien ir rytoj „Menų spaustuvėje“ dar galima pamatyti, kaip Suomijos švedai vaidina C.Graužinio režisuotą Albert´o Camus „Kaligulą“.
Cezaris Graužinis nors trumpam tapo Kalėdų seneliu: ėmė ir padovanojo puikią dovaną – ne tik ledą, kuriuo reikėjo atčiuožti iki jo spektaklių, bet ir netikėtą, tarytum antrą pažintį su tokiu deficitu – režisūrinį amatą išmanančiu žmogumi.
Į galvą ateina dar visai šviežios skirtingų teatrų premjeros. Bene visais atvejais spektakliai buvo įdomūs ne kaip galutinis rezultatas, bet kaip aktoriaus „atsivėrimo” galimybė.
„Būti ar nebūti?” – atsakymo į šį klausimą šiandien ieško ir režisierius Oskaras Koršunovas, pasitelkęs būrį vienminčių aktorių.
Audronis Liuga savo veikla itin aktyviai įsijungia į kasdienę teatrinę realybę ir praktiką. Taigi, dėsningu įvykiu galima pavadinti gruodžio 5 ir 6 dienomis įvykusią „Audronio Liugos produkcijos“ premjerą „Muzika 2“.
Rimas Tuminas, vadovaujantis Maskvos Vachtangovo teatrui, pastatė jo scenoje Wlliamo Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą” – anot šekspyrologų, pačią nuobodžiausią anglų dramaturgo dramą. Tačiau spektaklis susilaukė nemažai recenzijų…
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso vaidybos studentai lapkričio 14 ir 15 d. sostinės Menų spaustuvėje pristatė 2 dalių premjerinį spektaklį „Dekalogas“.
„Dekalogas“ – kelių veikėjų istorijų pynė, kurią vienija, poetiškai tariant, skausminga prarasto Dievo tema.
Dramos teatrai vis dažniau kviečia į spektaklius, kurie linksmina publiką. Bet kodėl režisieriai vis dar drovisi kurti atvirai pramoginį vaidinimą? Per komedijos premjerą publika linksminasi, o kritikai ilgisi teatro meno.
