Norintys suvokti, kas yra aktorinės kūrybos apogėjus, gali apsilankyti Robo Beckerio komedijoje „Urvinis žmogus“, kurią dar 2005 metų sausį pastatė „elitiniai“ aktoriai – Dainius Kazlauskas ir Kostas Smoriginas. Vienas iš šio monospektalio atlikėjų – Vaidotas Martinaitis, Urvinio vaidmens ėmęsis tik po kurio laiko. Pirmasis Urvinį vaidino Dainius Kazlauskas, vėliau dirbęs su Martinaičiu. O trečias Urvinis – Darius Meškauskas. Spektaklį prodiusavo „Baltic music“.
Šiandien, kai į profesionalių teatrų erdves vis įžūliau veržiasi profesinė beraštystė, linksmieji Lietuvos teatro vyrukai nusprendė nedejuoti, neaimanuoti, netgi teatro nekurti – iš savęs išspaudę paskutines „sultis“, jie pademonstravo tai, ką galima pavadinti aukščiausio meistriškumo pamoka.
Gūdų šeštadienio vakarą belstis į buvusį „Tėvynės“ kino teatrą, kvailai pavadintą „New York“, buvo nei šis, nei tas. Bet Lietuvoje patylom išnaikintų senųjų kino teatrų ilgesys ir niekada komercinio kvapo neturėjusi Vaidoto Martinaičio pavardė suviliojo.
Gal ir neobjektyvu rašyti apie vieną šio unikalaus spektaklio aktorių Vaidotą Martinaitį, tačiau apie jo pirmtakus Dainių Kazlauską ir Darių Meškauską jau yra rašyta, o praėjus pusketvirtų metų šioje situacijų komedijoje pasirodęs Martinaitis kūrinį tarytum prikėlė naujam gyvenimui. Tuo labiau, kad padavėjų paklausus, kokia spektaklio trukmė, sulaukta atsakymo: „Šiandien vaidina Martinaitis, todėl spektaklis tikrai užtruks ilgiau“.
„Urviniame žmoguje“ labai daug vietos palikta aktorinei improvizacijai, sugebėjimui žaibiškai reaguoti į publiką ir keisti visą spektaklio dinamiką. Jeigu iki šiol teatre egzistavo „aktorinės režisūros“ terminas, tai po „Urvinio žmogaus“ galima drąsiai pasakyti, kad Dainius Kazlauskas ir Kostas Smoriginas kaip režisieriai, atsisakę klasikinio spektaklio kūrimo principų, išliko nors ir svarbiais, bet tik tam tikrais kelio ženklais. Viskas sutelkta į vieną vienintelį žmogų – aktorių. Be jo joks teatras neįmanomas, jis yra tokio teatro vedlys, neleidžiantis jam numirti, kai ta mirtis pranašaujama be paliovos.
Ant „Urvinio žmogaus“ programėlės viršelio išpiešto urvinio lagaminėlio užrašyta: „Pagal Bobą Beckerį“. Tai teisinga. Koks moksliškai tikslus bebūtų psichologinių situacijų autorius – amerikietis aktorius, režisierius ir prodiuseris, – tačiau lietuvių meistrų profesiniai „paskaičiavimai“ taip pat turėjo būti ne mažiau gudresni nei pasiūlytieji Beckerio. Mūsiškiai, neabejoju, turėjo ir rusišką patirtį, matė ir girdėjo ne vieną garsų rusų aktorių, po platų pasaulį važinėjantį su savo unikaliomis programomis, kurios leidžia skleistis jų talentams. Bet tai daugiau koncertinio pobūdžio renginiai. „Urvinis žmogus“ – naujas teatrinės kultūros reiškinys, kada matai triumfuojantį aktorių, bet tuo pačiu negali negalvoti apie tuos, kurie padėjo šiam triumfui įvykti. Profesionaliame teatre egzistuoja nerašyta taisyklė: „Geras aktorius privalo būti gero režisieriaus rankose“. Labai retai gali stebėti vieno ar kito talento egzistavimą viename ar kitame spektaklyje. „Urviniame žmoguje“, kurio idėjų autorius yra Kostas Smoriginas, paskaičiuota viskas: ne tik atsiradimo aplinkybės, bet ir ilgai trunkanti šio spektaklio sėkmė ir, svarbiausia, jo augimas.
 |
| „Baltic Music“ archyvo nuotraukos |
Tai, ką šiandien scenoje vaidina Martinaitis, galima pavadinti aktorine išpažintimi, teatriniu gyvenimu, laime ir visišku išsekimu. Kai aktorius po pertraukos į sceną įžengia persivilkęs marškinius (nes pirmo veiksmo pabaigoje žiūrovai jį mato permirkusį prakaitu), niekam jokių sentimentų nesukelia. Šiame spektaklyje nerasi nė kruopelytės spekuliacijos, kuria galima būtų „papirkti“ publiką. Ir kūrėjai tai supranta. Vinis jie kala į save. Jie netgi apžaidžia kai kurias Beckerio mintis, galinčias kūrinį paskandinti populistinėse interpretacijose. Aktorius, pastatytas prieš pačią įvairiausią publiką, išlaiko didžiojo teatro kultūrą. Tai gali padaryti tik profesionaliausias aktorius, kuris niekada neparsiduos publikos provokacijoms, niekada nepaslys, nors tai leidžia daryti tekstas, niekada nesiilsės, nors tam būtų visai palankios aplinkybės. Kartais atrodo, kad Martinaitis važiuoja žymiai greičiau, nei leidžia jo mašina, bet jis tai daro taip lengvai, jog nekyla abejonių, kad senoje mašinoje įstatytas naujas motoras veikia be priekaištų. Į tam tikrus rėmus įspraustas unikalumas vizualiai ir jausmiškai sukuria naują kokybę. Martinaitis savo pirmtakų atžvilgiu išlieka solidarus: jis ne tik vilioja pamatyti kolegas, bet tarytum provokuoja naujam dialogui: kokiais meistriškumo lynais šiandien vaikšto teatro išrinktieji?
Aktoriuje nužeminta viskas. Jis neturi specialaus teatrinio kostiumo, tik kelnės ir marškinėliai. Viskas prasideda nuo nulio, ir jis privalo užauginti ne tik tam tikras situacijas, bet ir konfliktus. Kas antra situacija – dialogas su vienu ar kitu žmogumi. Ir tai Martinaičiui puikiai pavyksta. Monospektakliai-kryžiažodžiai. Kur ir kada įvyksta susidūrimai? Martinaičio partneriais tampa ne tariami žmonės, bet iš hiperaktyvaus veiksmo ir žiūrovų atoveiksmio susiformuojantys laukai, kurie provokuoja naujus sceninius atradimus. Todėl Martinaitis „pila“ į žiūrovą ir tuo pačiu „geria“ iš jo.
Visi garsiausi pasaulio režisieriai kartoja vieną ir tą patį: aktorius turi būti universalus. Bet tai tik teorijos. Martinaitis scenoje subtiliausiais pustoniais pademonstruoja aktoriaus-mimo-dainininko-šokėjo talentus. Ir tai nėra vien užuominos. Tai aukščiausia meistrystė. Jo ir balsas ypač raiškus. Paprastai judantys aktoriai neturi stiprių balsų – ir atvirkščiai. Šių savybių vardijimas nėra panegirika Martinaičiui. Tai yra tyliai „ten“ ir „kažkur“ egzistuojanti sala, į kurią verta papulti, kad savo akimis išvystum talentingą dramos teatro aktorių, kad pajustum, kuo gyva ši profesija.
Dramaturgo sugalvotos psichoanalitinės situacijos lėtapėdžio aktoriaus „sistemoje“ tuoj pat įgytų komercinio teatro bruožų, ir tokį spektaklį galima būtų traktuoti kaip marginalinio teatro pavyzdį. Martinaitis ištaiso ir autoriaus, ir publikos, kuri kartais bando aktorių „pavairuoti“ link savęs, klaidas.
Martinaitis scenoje juda be atvangos, tačiau subtilus judesio valdymas Urvinio žmogaus nepaverčia besiblaškančia būtybe. Lygiai taip pat, užtraukus vieną ar kitą dainą, aktorius netrukus ją baigia, taip palikdamas ne tik paslaptį, bet primindamas, kad teatras nėra poilsio kambarys. Čia ne dainuoti ir šokti ateinama. Dramos teatre mintį valdo aktorius, kuriam reikia rasti pačius subtiliausius pustonius, kad ji būtų ne tik išsakyta, bet ir išgirsta.
Kalbant apie spektaklio visumą, atrodo, kad lengvai atpažįstamos situacijos galėtų likti universaliomis, nebandant jų sulietuvinti. Todėl kai kurios spektaklio scenos lieka kaip atskiri gabalai, ardantys kūrinio vientisumą.
Šioje apnuogintoje teatrinėje situacijoje aktoriui padeda puikus apšvietimas. Jį galima pavadinti ir didžia scenografijos dalimi. Vytenis Lingys ir Vytautas Raudonis scenai suteikė mitiškumo, o Martinaitis ne tik suvaldė kiekvieną scenos detalę, bet akimirkos tikslumu keitėsi su netikėtai kintančia šviesa.
„Urvinis žmogus“ – netolygus kūrinys, tačiau jį kūrusių žmonių profesionalumas suteikia vilties, kad tai ne paskutinis šių talentų benefisas. Sveikai ir atvirai prabilta į žmogų, apie žmogų ir kartu su juo, – žiūrovai per spektaklį ar po jo gali rašyti atvirlaiškius. Mes be atvangos kuriame situacijas, kurios iš esmės tėra nematomi trupiniai. Skirtingi žmonės, bet filosofija ta pati: būk savimi, ir pasaulis bus išgelbėtas.
