Vaitkaus pasirinkimas būtent vasario 16 d. proga suvaidinti „Patriotus“ – ne vien meninis, bet ir pilietinis, jei ne politinis, gestas. Spektaklio metu plevėsuojanti trispalvė, juolab Vaičiūno veikėjų skambios frazės kaip niekas tiksliai įvardijo, kur esame ir kas esame.
Kuprevičiaus opera „DaliGala“ sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: Dali mirties patale išgyvena, pasak libreto autoriaus Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus.
„Ramybė – tai mirtis, o aš noriu gyventi“, – sako Gešė įpusėjus egzekucijoms. Ramybės, su kokia Gešė kiekvieną vyrą ir moterį palydi „žaisti badmintono“, galima tik pavydėti.
Tragedija pamažu virsta farsu, netgi „siūru“, kai kasdieniai žudymo vaizdeliai juokingai banaliai sujungiami su lietuviškos poetinės „anapusybės“ vaizdais.
Spektaklis nesiekia sukelti priespaudos išgyvenimo ir pažadinti užuojautos. Ir skriaudžiamosios, ir engėjų bruožai šiek tiek išdidinami, tai suteikia spektakliui lengvumą ir distanciją.
Suprask, ir mūsų šalies teatro publikai pagaliau priėjo eilė bent pauostyti, kas kone pusę šimtmečio be paliovos džiugino prancūzų ir likusio kultūringo pasaulio žiūrovus.
… žiupsnelis nukenksmintų archetipų, kelios skiautelės iš seniai skaitytų tekstų – apie Medėją ir XIX amžiaus pradžios Vokietijos nuodytoją arba tūlą Almą Jonaitienę iš Lietuvos kaimelio…
Kultūringasis pasaulis susirūpinęs unikalių kraštovaizdžių, architektūros paminklų, intelektinės nuosavybės apsauga, o vargšę operą statytojai prievartauja kaip kokią sekso vergę.
Šarka į žmogų prabyla žmogiškai, neslėpdamas savo jautrumo ar jaudulio, jis teatrą kuria savimi, savo atrastais ženklais, kurie kartu su poetiniu Gintaro Grajausko tekstu dažnai virsta metaforomis.
