Kito valia, galbūt kito kerštas, o gal didžiausia ir slapčiausia mirties misterija – suspausdamas, supresuodamas pjesės įvykius ir laiką, Jonynas gimimą priešpriešina mirčiai ir žmogaus gyvenimą paverčia pašaipiu egzistencijos mirksniu.

Pagrindiniai Ravenhillo ironijos taikiniai – naujausi suvokimo stereotipai, padaliję šiandieninį pasaulį į demokratiškuosius dekadentiškus vakariečius ir nuožmius disciplinuotus musulmonus, komercinio kino klišės, ir galiausiai – tiesiog vyriškos fantazijos apie moteris.

Išties – režisieriaus Igno Jonyno ryžtas su Leonido Andrejevo „Žmogaus gyvenimu“ šiek tiek pasunkinti, pafilosofinti, paegzistencinti pasilinksminimų svaiguliu užsikrėtusį lietuvių teatrą yra didvyriškas.

„Dažytis“ – tai kasdien išasfaltuoti tą ploną sluoksnį tarp savo vidinio „aš“ ir prie tam tikrų standartų pripratusio abejingo pasaulio. Kas rytą nusipiešti save iš naujo, kas rytą išryškinti savo pranašumus, paslėpti trūkumus, įsilieti į tam tikrą dažnį bei režimą – štai mūsų „čia ir dabar” schema.

Rimo Tumino „Vyšnių sodas” Gioteborgo miesto teatre sulaukė nemažo kritikų susidomėjimo. Be pasirodžiusių recenzijų, kuriose perpasakojamas pjesės turinys, esama ir atidesnių įsižiūrėjimų į spektaklį. Svenska Dagbladet, 2006 m. gegužės 5 d.

„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą”,– „Göteborgs Posten” rašo Lis Hellsström Svenningson.

Atrodo, kad, tokį spektaklį pamatęs, Stalinas būtų pasigailėjęs, kam įkalino pjesės autorių gulage.

Kauno menininkų namai neseniai pakvietė į dvi premjeras. Per „Tarnaites“ keletas žiūrovų triukšmingai atsikėlė ir demonstratyviai išėjo iš salės, po „Paskutinio kavalieriaus“ matėsi graudžiai sudrėkusių (ypač moterų) akių.