Apsilaupiusių lentų grindys, pakyla scenos viduryje nuklota kilimais, lyg surinktais ir suneštais čia iš įvairių vietų, savo vietos neturinčios apdaužytos kėdės ir surudusi metalo tvorelė virš galvų, vainikuojanti namus, kuriuos jau persmelkė atsitraukimas.

Gyvenimas keičiasi – kartu su juo keičiasi ir Antonas Čechovas. Kalbant apie Jaunimo teatrą, du kartus ištarti „Dėdė Vania” nejauku: visi prisimena Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Dėdė Vania”.

Kartoju sau kaip Irina iš „Trijų seserų”: „Kam prisiminti!”, kai į galvą vis lenda dvidešimties metų senumo Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania”. Gerai tiems, kurie jo nematė, – jie gali turėti savo „Dėdę Vanią”, Jaunimo teatre ką tik pastatytą Algirdo Latėno.

„Meskit šalin tą savo filosofiją“, – visai rimtai paragina Antono Čechovo dėdė Vania gražuolę Jeleną Andrejevną. Tačiau šito ji neišgirsta. Ir toliau filosofuoja – apie žmonių nesantaiką bei nelaimingą pasaulį, kenčiantį žmogų.

Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis – ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai.

Vaiduoklių čia knibždėte knibžda, jie nelaukia savo valandos ir visiškai nenori girdėti neperregimą pasaulį gražinančių gaidžių, laisvai nardo tarp dailiai vienos ant kitų suklotų paralelių ir inversijų, suvaidintų imitacijų ir imituotų vaidinimų, motyvų ataidėjimų.

Apie režisierės Laimos Adomaitienės spektaklius žinojome jau seniai – jau kelinti metai į Vilnių atvyksta Telšių Žemaitės dramos teatro studija „Aglija”, parodo naujus spektaklius ir nustebina savo profesionalumu ir autentiškumu.

Režisierė Laima Adomaitienė – savita figūra mūsų teatro panoramoje: „viešaisiais ryšiais” neužsiima, dirba tykiai su jaunimu Telšiuose, „Aglijos” teatro studijoje, ir stebina mus neįprastais – emocionaliais, plastiškais ir jautriais moters ir vyro ryšius nagrinėjančiais spektakliais.