Tai galima pavadinti ir elitiniu kroatų žvilgsniu į Lietuvos teatrinę provinciją – juk „runkelių elitas“ visados žvelgia į kitus iš aukšto.
Šis Aido Giniočio spektaklis dar kartą patvirtina faktą, kad šiandien svarbesnė dimensija yra kaip, o ne kas pasakojama.
Prieš premjerą teatras bandė skleisti informaciją, kad šis kroatų klasikas neva buvęs nominuotas Nobelio premijai. Net jei jis būtų gavęs tą premiją, ją derėtų atimti už begalinį veikėjų plepumą.
Surengtoje prieš spektaklį spaudos konferencijoje susidarė įspūdis, kad ši premjera turėtų įnešti naują vėjo gūsį į Vilniaus teatrinį gyvenimą.
Rodos, toks šįkart yra meninio pasaulio dėsnis: viskas yra tai, kas yra; yra tam, kad rodytų kelią minčiai.
Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“.
Masalskis akcentuoja Fojerbacho, apskritai aktoriaus, savijautą bedvasiame teatre, kuriame dirbtinis, išorinis efektas yra svarbesnis už gyvą žmogų ar jo vaizduotės polėkį.
Nekrošiaus spektaklių vizualioji pusė yra tokia intensyvi, kad finale jau negalėtum vaizdo, įsismelkusio tau į akis, net pakyrėjusio savo aktyvumu, atplėšti nuo konkretaus kūrinio.
Visas spektaklis – tai Fojerbacho monologas apie aktoriaus profesijos kainą, apie neeilinės asmenybės, nesugebančios prisitaikyti prie visuomenės taisyklių ir normų, likimą, apie teisę teisti ir lemti kitų žmonių gyvenimą.
