Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“: poetinė, metaforiška, kinematografinę novelę primenanti pjesė scenoje pavirsta poetine kompozicija.
Klaipėdos scena praturtėjo dar vienu spektakliu, kuris jau dabar leidžia džiaugtis jaunos menininkės tvirtu prisistatymu.
Kiekvienas nori savo Paryžiaus, kiekvienam reikia žydinčių pievų, švytinčių miškų, savojo tamarikso. Apie tai kalba režisieriaus Ramučio Rimeikio režisuotas spektaklis „Tamarikso žydėjimas“.
„Naktyje Rojuje” teatro „Menas”, kuriame anksčiau buvo statomi beveik vien vaikiški spektakliai, aktoriai įrodė galintys vaidinti ne vien pasakų personažus. Kiškius, vilkus ar senius besmegenius metai iš metų vaidinę aktoriai dabar kuria stiprius, dramatiškus vaidmenis.
„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.
„Urvinė moteris“ kaip tik parašyta žurnalo „Žmonės” herojams. Atrodo, Sigitas Parulskis perskaitė ir „50 dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas padoresnis pilietis“.
Girdėjote apie vienaląsčių ir gerokai sudėtingesnių organizmų mimikriją, chameleoniškumą, apsimetimą ne tuo, kuo esi? Taigi nedaug nuo jų nusivystėme, ir tai mums įrodo jei ne gyvenimas, tai „Bestuburiada“.
„Lietuvos dienos“ ironiškas bražias galbūt būtų buvęs patrauklus, jeigu po „cezario grupės“ toje pačioje scenoje nebūtų pasirodę penki „Realybės tyrimų centro“ aktoriai.
Turint omeny dar nenusistovėjusią spektaklio formą, trūkinėjantį ritmą, kartais įvairiausių skersvėjų kiaurai perpučiamą atmosferą ir pametamą prasmės giją (manau, kad ją pamesdavo ne tik žiūrovai, bet ir spektaklio kūrėjai), jau dabar matyti, kokie 2006-ieji ryškėja padūmavusiame 1907-ųjų veidrodyje.
