Sykį praėjusią žiemą, su keliomis Jaroslavlio teatrologėmis važiuodami iš Panevėžio į Kauną, trumpinome kelionę it kokie Čechovo pjesių veikėjai svajomis apie gyvenimą ateityje, tiksliau – apie ateities teatrą.
Jei manęs kas paklaustų, kaip ir kur šiais metais paminėjau sausio tryliktąją, atsakyčiau išdidžiai ir su pasitenkinimu – Lietuvos rusų dramos teatre.
Man pasisekė – mačiau garsių rusų režisierių Georgijaus Tovstonogovo, Anatolijaus Efroso ir Jurijaus Liubimovo „Trijų seserų“ pastatymus.
Ilgą laiką nepasidavęs socialinio teatro madai ir net demonstratyviai kūręs iš konkretaus laiko „iškrentančius“ spektaklius Gintaras Varnas per pusmetį pastatė dvi šiandien populiarios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjeses.
Dar prieš dvidešimt metų turbūt neįsivaizdavome, kad ateis laikas, kai pasipils it iš gausybės rago spektakliai apie itin privatų, intymų žmonių gyvenimą.
Jausmai bekovodami poilsio geidžia, / Kasdieną prie kapo slenku jau artyn.
P.Vaičaitis
Naujajame šiųmetės Nacionalinės premijos laureato Gintaro Varno spektaklyje „Nekalti“ nejaukią, pilką aplinką praskaidrina scenos gilumoje kartkartėmis įsisiūbuojanti baltai žydra jūra.
Nusileidžia didelė plokštuma su ant jos ištapyta jūra. Veidu į ją stovi du vaikinukai Fadulas (Valentintas Krulikovskis) ir Elisijo (Valentinas Novopolskis), iš jūros mėlio bando išburti ateities horizontus, smėlio jūros ilgesį, aukštą-beribį ir žemą-ribojantį dangų.
„Menų spaustuvės” Vilniuje veikla gruodį – ypač intensyvi. Suskaičiavau: turėsiu čia apsilankyti 7 vakarus (mažos formos dramos ir šokio spektakliai, pjesių pristatymai).
