|
|
|
„Dešimt Dievo įsakymų. I dalis“ |
"Naujosios dramos akcijos" dešimtmečio proga jos rengėjas Audronis Liuga pagarsino ne vien Dievo, bet ir festivalio vadovo įsakymus.
Jis atvirai pripažino, kad už nemažus valstybės pinigus veždamas tik tai, kas jam pačiam patinka, renginį paverčia elitiniu: viena įdomiausių Europos teatro trupių suvaidina spektaklį 200 žmonių ir išvyksta. Prabangu, tačiau ar ne taip turėtų elgtis festivalių rengėjai – t. y. vežti ne tai, ką „reikia“, kas būtų politiškai korektiška, patrauklu dėl rėmėjų ir ne ką tereiškiančios geografinės panoramos, o būtent tai, kas pačiam patinka ir įdomu. Tada renginys tampa gyvas. O jeigu 200 vietų Menų spaustuvės salė nelūžo nuo norinčiųjų pamatyti Gento teatro spektaklius, vadinasi, tiek mes turime ne elito, o tiesiog besidominčių kitokiu teatru smalsių ir atvirų žmonių. Kuriems buvo aktualus dekalogas šiandien.
Apie nevaisingumą
Dvi pradžios sekundės, kai su trenksmu ant scenos nukrenta vartojimo pasaulio šiukšlės ir po didžiojo sprogimo susiformavusi scenos visata nuklojama sunkiai gamtos sunaikinamo plastiko, yra efektingiausia spektaklio akimirka, kuria prasideda Johano Simonso režisuota „Platforma“. Vėliau iš to šlamšto krūvos prikeliamos ir vėl numarinamos figūros, šios greičiau suirsiančios šiukšlės, pasakoja sprogimo Tailande ir – lėkštai metaforiškai – visame pasaulyje priešistorę, kuriai ir šiandien nėra pabaigos. Teroro aktas kaip bausmė už ištvirkavimą atkartoja Sodomą ir Gomorą, tik čia baudžia ne biblinis Dievas, o Korano išpažinėjai. Abiem atvejais, turistų laukia mirtis, nuo bombos ar dėl giminės nepratęsimo. Simonsui Vakarų civilizacija sugula ant „Google Earth“ išklotinės, ir nesvarbu nei šalis, nei miestas.
Režisierius pasitelkia mums ne kartą regėtą epinę pasakojimo manierą, kai pristatomi ne herojai su jų pasauliu, o idėjos. Aktoriai nesitapatina, Stanislavskis ir kiti persikūnijimo meistrai išmetami į šiukšlyną, juos pačius palydint Simonso „šiandien tuo netikiu!“, ir aktoriai pusiau pasakoja, pusiau vaizduoja (ne vaidina!). Praeities veiksmą nuo dabarties scenos skiria aktoriaus kūnas – jis yra čia, prieš mus, o siužete beveik nedalyvauja, tad lieka vieni žodžiai ar, svetimkalbių atveju, – raidės ant tablo. Užuomazgos, kurias turi pratęsti žiūrovas.
Bėda, kad idėjos nėra užkrečiamos ar bent kiek įdomios: apie vartojimo visuomenę kalbama banaliai, o sekso pikanterijos pateikiamos taip smulkiai, kad vaizduotis daugiau nėra ko, juolab seksualumas tuoj paneigiamas jo atviru ir grubiu vaizdavimu. Houellebecqo idėjos romane išguldytos gerokai prasčiau nei jo esė rinkiniuose, ypač „Pasaulyje kaip supermarkete“. O įdomumas dingsta, nes viskas išviešinama – žodžiais, pozomis, apatiniais, treningais ir specialiai negražiu kūnų demonstravimu – panašu, kad tai, prisiminus keletą Luco Percevalio ir paties Simonso spektaklių, tapo belgų teatro štampu. O gal ir paties Simonso nuovargiu? Po įspūdingo ieškojimų ir atradimų meto Olandijoje su trupe „ZT Hollandia“ (mums matytas vienas įspūdingiausių monospektaklių „Balsai“, tuomet režisierius tapo „geidžiamas“. Matytas Gente sukurtas „Gyvenimas tai sapnas“ (2006 m.) paliko abejonių – tikrai įdomu, bet tik tiek. Tačiau teatro kūrimo būtinybės, kaip ir „Platformoje“, net antrajame susitikime su Houellebecqo kūryba (Ciuriche statytos „Elementarios dalelės“) – nesimato. Tik teorija, judesiai, pusiau-malonumas be jokių pasekmių. Kaip Tailande.
|
|
|
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Rytai Vakaruose
Daugiabutis, 8-ojo dešimtmečio baldai, keletas sąlyginių butų. Stalčius gali būti lagaminas, spinta – vonios kambarys, kėdė – ledas ant ežero. Pradžioje buvo žodis, sako režisierius, ir jo spektaklyje „Dešimt Dievo įsakymų. I dalis“ erdvė pirmiau įvardijama, po to ja gali virsti bet kas. Scenoje turi „iškreipti savo žvilgsnį“, kad patikėtum, tačiau ši religija tuoj pat atimama – režisierius su žiūrovu elgiasi griežtai ir neliūliuoja jo nuotaikų bangomis: vos pabando suvilioti ir sujaudinti, tuoj iš jo scena atimama, lyg režisierius bijotų susiliesti su melodrama ar suteikti teatrinio atsipalaidavimo-stebuklo iliuziją (operos klausymo epizodas, Zbigniewo Preisnerio muzika, regis, iš „Dvigubo Veronikos gyvenimo“).
Dekalogas sąlygiškas ir universalus, nes kiekvienai Piesiewicziaus ir Kieślowskio istorijai galima priskirti bent keletą įsakymų, taip ir čia viskas sąlygiška. Pilnakraujų personažų vėlgi nėra, tik užuominos į juos ar tik akimirka jų gyvenimo tiesos. Aktoriai gali žaisti dvigubus personažus – „Nežudyk“ epizodo auka bus ir budelis, o „Sekmadienį švęsk“ žmona, pasakojanti vyro ir jo buvusios meilužės vakarą, kartu gali likti ir viską suprantančia žmona.
Dalyje „Gerbk tėvą ir motiną“ dukra suvaidina, kad žino, jog jos tėvas – ne tėvas jai, ir čia gimsta kelios sekundės dukters svajų ir tikros gražios erotikos (kol jos nepaneigia erotinis brutalumas).
Bet mums pradžioje buvo vaizdas, Kieślowskio „Dekalogas“, ir spektaklį žiūri kaip rytietis į Vakarų pigmėjus: iki gilumos ir metafizikos siaubingai toli, tėra tik schema (taip Tomas Tykveris nufilmavo „Rojų“ pagal Kieślowskio ir Piesiewicziaus scenarijų). Varšuvos Ursinovas, mums buvęs toks savas kaip Lazdynai ar Karoliniškės, čia virsta universalia bet kokia vieta. Todėl gerokai toliau Dievo. Jo įstatymai nepaneigiami, bet ir nepajuntami. Jie tiesiog užrašyti ant lentos ir, „išmokus“ nutrinami. O tas Kieslowskio angelas baltu kostiumu, pasirodantis beveik kiekvienoje serijoje, scenoje ir nepraeina.
Tai ne mums būdingos poetikos stoka, o racionalumo perviršius. Kaip šių dienų apokalipsė.
