Moteriški žurnalai po šito spektaklio gali pasirodyti kaip anekdotų rinkiniai. Kiekvienas „atviraujantis“ monologėlis „Grimo operoje“ kartojamas po tris kartus – trijų skirtingų tipažų vardu. Tuo ir pabrėžiamas žurnalinio „atvirumo“ grimas. O iš tiesų – idiotizmas.
Romualdo Granausko „Duburys“, vaidinamas Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, teatro skalėje atstovautų viduriui tarp reprezentacijos ir bandymo apsimetinėti bei žaisti teatrą.
„Dviejų ponų tarnui“ Varšuvos teatre pirmosios recenzijos pranašauja sėkmę. Teatro kritikai neslepia susižavėjimo.
Po kelių pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių užsinoriu – žinote ko? Elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.
Gal tai, kad čia – ar tai būtų spektaklis vaikams Lėlių vežimo teatre, ar suaugusiesiems J. Miltinio dramos teatre – gausu žiūrovų, tėra tik vienai parai stabtelėjusio keliauninko iliuzija. Tačiau ji graži ir bent tam kartui įtikina, kad teatrai gyvena savo gyvenimą, kad be jų miestui būtų nejauku ir kad jie savaip išpildo savo žiūrovų lūkesčius.
„Kaukazo kreidos ratas” užminė keletą mįslių: ir dėl aktorių, vaidinančių vaidinančius, ir dėl žiūrovų. O gal ir žiūrovai ima vaidinti žiūrovus?
Britų aktorius ir režisierius Timas Crouchas po spektaklio atskleidžia savo požiūrį į teatrą: visi žino, kad tas aktorius nėra Danijos princas Hamletas, bet tuo tiki.
Iš tiesų, scenoje Crouchą matėme kaip aktorių, abiems spektakliams jo paties parašytos pjesės leido pažinti jį ir kaip dramaturgą, o netradicinė, tačiau „speciali“ spektaklių forma tapo vaizdinga paskaita apie teatro meno specifiką.
Timas Crouchas kuria nerealistinę erdvę, kuri telpa ant darbo stalo ir primena vaikystės žaidimą. Vaikui nereikia tikrų žaislų, jam reikia daikto, su kuriuo būtų galima žaisti.
