Su kuo jums asocijuojasi Kuba? Numanomi atsakymai – „Guantanamera“, „Besame mucho“, linksma liaudis, cigarai, romas. Tai štai – visa tai spektaklyje ir yra.
Spektaklio programėlė žadėjo „sprogstamąjį mišinį“, bet tropikų karštis, pakilus scenos uždangai, neužplūdo.
Tai buvo stulbinanti ir kerinti žaidimų, apsimetinėjimų, automistifikacijų ir aštraus žodžio epocha, kuri ir įkvėpė dramaturgą Grigorijų Goriną parašyti trečiąją trilogijos dalį „Namą, kurį pastatė Sviftas“.
„Vieno tėvo vaikai”: čia nėra noro ką nors režisūriškai išryškinti ir į ką nors atkreipti dėmesį. Čia viskas tampa vienodai svarbu.
Net bandant pateisinti režisieriaus pasirinkimą, spektakliui labai trūksta tų pjesės paveikslų, kurie kažkada aštrino meninę ir politinę Gorino istorijos koliziją ir dėl kurių šios pjesės nesupainiosi su jokia kita. Dabar gi paviršutiniškas atrodo ir dramaturgas.
Kelių kartų aktorių subuvimas scenoje taip pat prikelia vaiduoklius. Ir tai yra mažų mažiausia yra drąsu.
Kai minima naujoji Mažojo teatro premjera „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, pasigirsta nemažai svarių ir jaudinančių temų.
Situacija prieš spektaklį buvo pakankamai intriguojanti, spėliojant, ar šaiži Vaitkaus intonacija nuvainikuos Mažojo teatro aksomų minkštumą?
Šv.Kotrynos bažnyčioje pristatytą naująją Gintaro Sodeikos operą Oskaras Koršunovas pakylėja iki bažnyčios skliautų. Tose aukštybėse ji puikiai įsikūrė.
