Vilniaus mažajame teatre savaitgalį įvykusi „Svajonių piligrimo“ premjera – tik spektaklio užuomazga, kuriai dar reikia laiko ir pastangų, kad jis imtų laisvai kvėpuoti. Režisierius Jonas Vaitkus spektaklį pagal savo ir Eugenijaus Ignatavičiaus parašytą poetinę pjesę apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybę ir kūrybą stato jau antrą kartą.
1975 metais Kauno dramos teatre šis kūrinys nuskambėjo kaip teatrinio simbolizmo viršūnė. Šiandien J.Vaitkus „Svajonių piligrimą“ pirmiausia suvokė kaip dialogą su pačiu savimi. Spektaklio jis nesistengė paversti gražiu, tauriu, miesčioniškai stilingu teatro kūriniu. J.Vaitkus grįžo prie M.K.Čiurlionio ir savęs.
Skamba V.Kernagio balsas
J.Vaitkui svarbiausia buvo atskleisti jame pačiame glūdintį M.K.Čiurlionio suvokimą. Vienatvės tema šiame spektaklyje – ryškiausia, geriausiai matoma. Priartindamas M.K.Čiurlionį prie savęs, režisierius pasitelkė įvykius, kurie jį palietė vakar, užvakar ar visai neseniai. Todėl spektaklyje skamba besiblaškančios, kūrybiškos sielos simboliais jau tapusių Kęstučio Genio ir Vytauto Kernagio balsai.
J.Vaitkus nesibaimino scenoje išdėlioti jų portretų, o paskutinę repeticijų savaitę, mirus kauniečiui aktoriui Viktorui Šinkariukui, ir šio atvaizdo įtraukti į M.K.Čiurlionio draugų kompaniją. J.Vaitkui svarbi vienišų, degančių sielų jungtis, nors įtaigių teatrinių priemonių tam dar nesurasta. „Svajonių piligrime“ J.Vaitkus nebijojo likti be svajonių, draugų, supratimo – jis buvo ir išlieka atsiskyrėlis, klaidžiojantis po savo vizijų lauką.
Taisė dekoracijas
Todėl tikėtina, kad ketvirtąjį ar penktąjį kartą žiūrovams prieš akis iškils visiškai kitas spektaklis, nes režisierius dar tik pradėjo jį kurti – per šeštadienio premjerą jis nesivaržė išeiti į sceną ir pataisyti neteisingai nusidriekusios juostos. Tai ženklas, kad naujajame spektaklyje dar daug ką reikės tikslinti: šviesas, garsą, vaizdo projekcijas.
Spektaklyje M.K.Čiurlionis išnyra iš ryškiaspalvių grafitų linijų, raudonai, žaliai, juodai purškiamų ant popierinių baltų kombinezonų, tiesmukai atspindinčių savo baimių ir kompleksų kokone besislepiantį jauną šių dienų žmogų. Tik per spektaklį išaiškėja, kad tie žmonės yra virpančios būtybės, kad tie beasmeniai personažai – Moteris, Bičiulis, Jaunuolis, Keistuolis, Mergelė, Piligrimas yra net ne pjesės veikėjai – tai tiesiog Vilniaus mažojo teatro aktoriai, kuriems lyg antriems režisieriams leista sugroti savo partiją.
Neištarti žodžiai – akmenys
Spektaklyje daug dainuojama, patys aktoriai kuria savo choreografiją, o personažai neatsiejami nuo individualaus jų pajautimo. J.Vaitkus skirtingos plastikos potėpiais, skirtingais stiliais gaudo M.K.Čiurlionio pasaulio pajautimus, nuotaikas, išgyvenimus. Taip režisierius bando sukurti polifoniją, tačiau kakofoniški gyvenimo ritmai, ryškūs aktorių vaidybos manieros skirtumai spektaklį tarytum sutrupina, kol vėl vaitkiška jėga esi sugrąžinamas į pačią kūrybos šerdį.
„Svajonių piligrime“ be užuolankų prabylama apie tai, kad menininkui reikalingas vertėjas – spektaklyje vaizdo projekcijoje Valdas Katutis gestų kalba verčia aktorių tariamus ar dainuojamus žodžius. Gražiausios scenos, kai dokumentika sujungiama su sceninės kalbos išradingumu. M.K.Čiurlionio laiškai Sofijai nors trumpam pailsina išvargintą sielą, tačiau neištarti žodžiai taip ir lieka tarsi akmenys.
Pranoko tuometę lietuvių visuomenę
* E.Ignatavičiaus ir J.Vaitkaus parašyta eleginė drama „Svajonių piligrimas“ apie bene garsiausio Lietuvos menininko, tapytojo ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio asmenybę ir kūrybą didžiulį atgarsį turėjo 1975 metais, kai buvo pastatyta Kauno dramos teatre.
* Prie M.K.Čiurlionio J.Vaitkus yra prisilietęs ne tik spektaklyje „Svajonių piligrimas“, bet ir 1986 metais, kai sukūrė filmą „M.K.Č.Zodiakas“, kuriame menininko mūzą įkūnijo viena garsiausių XX a. balerinų M.Pliseckaja.
* „Svajonių piligrimas“ į Vilniaus mažojo teatro repertuarą įtrauktas todėl, kad M.K.Čiurlionio veikla susijusi su dabartinės Vilniaus mažojo teatro vietos – pastato Gedimino pr.22 – istorija. Šiame pastate veikė lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kuriai dailininkas sukūrė simbolistinę uždangą (jos kopija puošia teatro interjerą).
* J.Vaitkus apie pasirinktą medžiagą sakė: „M.K.Čiurlionis Lietuvoje buvo visiškai vieniša asmenybė – kalbu apie kūrybos bendraminčius. M.K.Čiurlionis buvo maksimalistas, ir tas maksimalizmas juntamas visur. Jis buvo kur kas toliau nužengęs nei tuometinė lietuvių visuomenė“.
