Ar galite įsivaizduoti žilą Hamletą raudona klouno nosimi? Būtent tokį Danijos princą vaidina Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė gruzino Beso Kupreišvilio spektaklyje.
„Mano Hamletas“ – ketvirtus metus vykusio Druskininkų teatro festivalio įkvėptas kūrinys. B.Kupreišvilis prieš kurį laiką dalyvavo kurorto teatro fiestoje su savo vadovaujamu Pirštų teatru iš Tbilisio. Režisierius turėjo idėją pastatyti „savo Hamletą“ su garbaus amžiaus žinomu artistu. Kai ta idėja tapo žinoma „Kultūros cechui“ – vienam Druskininkų teatro festivalio rengėjų, gruzinų teatralo svajonė ėmė įgauti kūną.
Repeticijos vyko Klaipėdoje bendradarbiaujant su šio miesto dramos teatru, o praėjusį savaitgalį „Mano Hamleto“ premjera Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje tapo festivalio uždarymo kūriniu.
Ko nematė grimo stalas
Spektaklis trunka 50 minučių. V.Paukštės partneriai – penki jauni klaipėdiečiai studentai, vaidinantys su lėlėmis. Tai, ką matysime, – užkulisių Hamletas. Grimo stalelis su veidrodžiais tapo Vachtango Koridzės scenovaizdžio ašimi. Prie šio stalelio užsikniaubusį seną artistą randa ir prikelia įvairūs teatro fantomai. Kaip jie atrodo?
Sąmojingai: galvytės ant ilgų kaklų iš dryžuotų kojinių, o vaikšto jie net keliomis kojomis – artistų pirštais. Kaip kokie vabzdžiai. Nepasitraukus nuo grimo stalo ir suvaidinamos kertinės Williamo Shakespeare´o „Hamleto“ scenos: susitikimas su Tėvo šmėkla, išsiaiškinimai su motina, ją vedusiu dėde, su mylimąja Ofelija, jos tėvu.
Šnipams palaižūnams Gildensternui ir Rozenkrancui suvaidinti užteko dviejų ilganosių galvelių ant vieno artisto rankų, išnyrančių iš už V.Paukštės Hamleto nugaros. Dvikova rapyromis su Laerto lėlyte vyksta ant raudonai apšviesto veidrodžio. Grimo stalelio stalčiai virsta kapais.
Patirtis švelnina skausmą
Turbūt pats laikas daryti išvadą, kad tai lengvabūdiškas populiariausios pasaulyje tragedijos pritaikymas pramogauti linkusiai publikai – atseit praleiskite teatre ne visą valandą su Danijos princu ir varykit prie savo įpročių.
Patikėkite, šitokia išvada pati būtų pernelyg lengvabūdiška. Ne šiaip sau režisierius ilgai ieškojo savo sumanymui tokio talentingo, nemažai patyrusio ir publikos vertinamo artisto, koks yra V.Paukštė.
Patirtis, galimas dalykas, yra „Mano Hamleto“ koziris. Jauno žmogaus tragediją vaidina aktorius, įžengęs į aštuntą dešimtį, ir tu matai, kad nuo amžiaus tragedijos pojūtis neatšimpa. Amžius suteikia reakcijoms kartėlio, atmiešto sarkazmu.
Juk niekas nepasikeis! Kas nulemta – įvyks. Jau daug kartų įvyko. Nes tai, ką matome, iš tiesų yra nueinančio artisto prisiminimai ir svajonės. Į tai, kaip su jais scenoje gyvena V.Paukštės vaidinamas artistas, apsuptas grakščių lėlyčių, žiūrėti smalsu, įdomu. Ir klouno nosis nekliudo.
O dar Hamletas, atsidaręs išpaišytą lagaminėlį, suvaidina „Pelėkautus“ su artistaispelėmis! Ir pajunti, kad režisierius, atvykęs iš Gruzijos, sudaro galimybę Lietuvos žiūrovams iš naujo pažinti V.Paukštę – meistrą, kurį lyg ir gerai pažinojai. Jis karaliauja „Mano Hamleto“ scenoje. Jis tragikas ir komikas. Jis – ir teatro istorija, ir jo dabartis. O ar dažnai mes tuo galime įsitikinti?
Tostas be metaforų
Finale tenka susitaikyti su nebūdingu lietuvių teatrui epilogu, kurį V.Paukštės personažas atlieka scenos priekyje, atsisėdęs ant minėto teatrališko lagaminėlio. Jis tiesiai šviesiai, be jokių metaforų ir mizanscenų susako „Mano Hamleto“ prasmę, pasitelkęs pagrindinį Danijos princo klausimą: „Būti ar nebūti?“
Ir ši prasmė maždaug tokia: daug vaidinau, jūs juokėtės, gal ne visada su manimi, o iš manęs, tiek to, man smagu, kad nors tada užsimiršdavote, ir gal mes visi svajojame apie didelius ir reikšmingus vaidmenis, tačiau juk kiekvienas vaidmuo yra svarbus ir didelis, todėl – šypsokimės. Būkime.
Kodėl to reikėjo? Kodėl žiūrovų smegenims neleista padirbėti? Režisierius nepasitikėjo, kad vien iš vaidinimo bus teisingai suprastas? O gal finalo mįslės atsakymas visai paprastas: prisiminkime režisieriaus kilmę. Gruzija – tostų šalis. Ir visas B.Kupreišvilio spektaklis – kaip tosto įžanga.
Kariaujančios šalies menininkas teigia liūdėti linkusiems lietuviams: šypsokimės, būkime.
* * *
Kurortas pripažino festivalį
* Nors Druskininkų teatro festivalis per trejus gyvavimo metus tapo lankomiausiu šio kurorto kultūriniu renginiu, šiemet rengėjams teko susidurti su jo išlikimo klausimu. Rekonstruoti uždarius vienintelę teatrui pritaikytą „Nemuno“ sanatorijos salę, festivalis liko be namų. Jį išgelbėjo bendradarbiavimą pasiūliusi „Eglės“ sanatorija.
* Kadangi Druskininkai palaiko ryšius su Gruzijos Boržomio kurortu, šiemet net keletą akcijų festivalis paskyrė nuo karo su Rusija nukentėjusiam Boržomiui. „Eglės“ sanatorijos salės fojė eksponuojama dokumentinių fotografijų paroda, kurioje prieš spektaklius galima susipažinti su Gruzijos gamtovaizdžių įvairove ir kontrastingu šios šalies gyvenimu.
* Matęs daugybę žinomų režisierių interpretacijų W.Shakespeare´o „Hamleto“ tema, B.Kupreišvilis pripažino, kad natūraliai kyla ir noras pasišaipyti iš teatrinių klišių, atpažįstamų mizanscenų, suvienodėjusių intonacijų. Tad naujame „Mano Hamlete“ gruzinų režisierius nevengia pasišaipyti iš dramos herojų, siužetinių linijų, įterpti parodijų.
