Visiškai pritariu vienam architektui, sakančiam, kad Maskvoje atstūmai tiesiog „nehumaniški”. Beveik visada mano maršrutas tik toks – viešbutis – teatras – viešbutis.
Yra dalykų, kurie paklūsta tau nesuprantamiems dėsniams. Kai matai, bet nesuvoki – vadinasi, kažko nesupranti. Tai sukelia diskomfortą aktoriui. O čia man viskas aišku. Lacascade’as man pasirodė labai panašus į Eimuntą Nekrošių. Kiekviena jo judesio „formulė“ turi būti užpildyta emocija.
Gediminas yra bardas. Gediminas yra poetas. Gediminas yra pedagogas. Gediminas yra režisierius. Gediminas yra draugas. Gediminas yra jautrus ir geras žmogus. Gediminas yra vilnietis.
Pasak aktorės, meilė tampa versme tik tada, kai ji nepasotinta. Ją labiausiai jaudino iliuzijų žlugimas, kančia ir apsivalymas kenčiant. Aktorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime nuolatos nešiojosi tą kančią.
Tik kritika spektaklį, reiškinį gali įrašyti į bendrą lietuvišką ir platesnę teatrinę erdvę, suteikti jam išliekamosios vertės. Be abejo, ir kritika priklauso nuo teatro – kokie spektakliai, tokie apie juos ir tekstai.
Teoretikai mąsto apie tai, ką mato, sutinka arba nesutinka. Aš nedrįstu kalbėti tokiomis kategorijomis. Niekaip nesuprantu, kodėl kaimynė, lipdama laiptais, mane aplojo…
Tikiu, kad alternatyvūs meno kūriniai, neformatas gali tapti komercija. Nemažai svarbiausių dalykų meno pasaulyje, kažkada buvusių pogrindyje, galiausiai tapo klasika. Pogrindis visada gali iškilti ir pradėti diktuoti madas.
Kartais kausto žodžiai, kurių negaliu išmokti. Vieną frazę mokiausi visą savaitę. Strigo žodis, su kuriuo nelabai buvau susidūręs, gal kad per mažai skaičiau rusų literatūros. Frazė:
„Bog nepostižim umu, a sledovatelno on jestj.”
Daiktas yra ženklas. Baltame lape susidaro kažkokia ženklų konfigūracija. Gali laišką parašyti net nesuprantama brūkšniukų kalba, tai bus tas pat. Kitaip tariant, stengiuosi iš bet ko kurti kokį nors pasaulį.
