Atsitiktinumai. Pašnekesys su Dariumi Gumausku

Austėja Adomavičiūtė 2011-03-23 Menų faktūra
Darius Gumauskas spektaklyje „Vaidinant auką”

aA

Jau kelis mėnesius apsistatę tuščiais degtinės buteliais jie sodina žiūrovus prie stalo ir siūlo gerti už žmogų. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne„ veikėjai ne tuščiažodžiauja, o kalba kone filosofinių traktatų vertomis frazėmis. Artėjant Teatro dienai į klausimus apie pastarąjį spektaklį ir teatro vaidmenį šiandieniniame gyvenime trumpai, bet konkrečiai atsako OKT aktorius ir  Aktorius „Dugne“ Darius Gumauskas.

- Savo kelią profesionalioje scenoje pradėjote nuo Aktoriaus vaidmens Eimunto Nekrošiaus „Hamlete„, vėliau sekė Valia - „rusiškasis Hamletas“ Oskaro Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką„, o tada šio režisieriaus „Hamlete“ vaidinote Laertą. Neseniai pasirodė ir spektaklis „Dugne„, kurio finalas - tai būtent Jūsų kuriamo Aktoriaus deklamuojami Hamleto monologai. Jūsų aktorinis kelias ryškiai pažymėtas „Hamleto“ ženklu.

- Jūs čia gražiai suvedėt, bet aišku, kad tai atsitiktinumai. O jeigu iš to susideda kažkokia linija - irgi įdomu.

- Su Oskaro Koršunovo spektakliu „Dugne" dirbote pakankamai ilgai, net ir netradicinėse erdvėse. Kaip vertinate tokį repeticijų procesą? Kiek spektaklio vizija išsipildė ir kiek finalinis variantas ją pakoregavo?

- Tos erdvės dažniausiai būdavo viešbučių konferencijų salės, o kartais autobuso „galiorka" su stalu. Antrą klausimo dalį  adresuočiau režisieriui, prie vizijų galiu prisidėti tik nuojautom.

- Jūsų Aktoriaus vaidmuo išskirtinis viso spektaklio „Dugne„ kontekste. Konstantynas Borkowskis recenzijoje rašo: „Visuotinio siautėjimo pauzėse Gumauskas - Aktorius, meistriškai manipuliuodamas jo personažą atitinkančia skulptūrine mimika, dėsto orgijos atmosferai kontrastuojančią menininko, nužudžiusio savyje kūrėją, temą.“, Ridas Viskauskas savo straipsnyje suabejoja, ar Jūsų Aktorius tiktai „personažas". Kaip vertinate tokias interpretacijas?

- Jie, teoretikai, mąsto apie tai, ką mato, sutinka arba nesutinka. Aš nedrįstu kalbėti tokiomos kategorijomis. Niekaip nesuprantu, kodėl kaimynė, lipdama laiptais, mane aplojo, o čia...

- Kultūrinėje spaudoje yra atsiradę nuomonių, jog Oskaro Koršnovo spektaklis  „Dugne„ - tai tarsi prieš jį statyto „Hamleto“ epilogas. Kaip Jūs pats reaguojate į tokias interpretacijas?

- „Dugną„ repetuodami gastroliavome su „Hamletu“ - kaip tai galėjo neveikti?

- Ką galėtumėte išskirti iš praėjusių metų teatrinių įvykių kaip labiausiai Jums įsiminusį?

- Agniaus Jankevičiaus „Prakeikta meilė„ Lietuvos rusų dramos teatre. Man pačiam tai labai artima ir asmeniška medžiaga, atsispindi laikmetis, kuriame augau, „užkabina“, kad visa tai girdi originalo kalba. Taip pat labai geri ir talentingi aktoriai. Man pasirodė, kad šis spektaklis be konkurencijos ryškiausias teatrinis įvykis praėjusiais metais Lietuvoje.

Darius Gumauskas – Aktorius spektaklyje „Dugne”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Darius Gumauskas – Aktorius spektaklyje „Dugne”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

- Ar galėtumėte apibrėžti, kokia šiandien turėtų būti teatro misija?

- Kartais norisi teatrui pasakyti: „Drąsiau, drambly", - bet pats tai vietoj stoviu.

- Šiandien teatrinėje erdvėje kyla nemažai diskusijų dėl teatro kritikos vaidmens. Ko Jūs, kaip aktorius, tikitės iš jos?

- Studijų metais turėjome tokį tarptautinį projektą pagal Dantės „Pragarą„ Jaunimo teatre. Vaidinau Vergilijų. Egmontas Jansonas „7 meno dienose“ parašė, kad kopijuoju pavargusį Stalkerį. Žinoma, pasiklausinėjau, kas tas Stalkeris. Taip kritikas atverė jaunam žmogui Tarkovskį. Nieko aš nesitikiu, jie ir patys supranta, koks galingas yra žodis.

- Kaip vertinate aktoriaus profesiją - jos laikinumą ir riziką?

-  Šitoj šaly nėra vietos senukams. Gal pasiguosiu kokiam draugui.

- Didžiąją dalį savo vaidmenų sukūrėte nevalstybiniame Oskaro Koršunovo teatre. Nesvarstėte galimybės dirbti pagal etatą valstybiniame teatre?

- Į šį klausimą galėčiau atsakyti gavęs konkretų pasiūlymą. 

- Kaip vertinate nevyriausybinių teatrų situaciją? Ar tikitės kokių permainų?

- Aš labiau norėčiau, kad Lietuvoj būtų šilta visus metus.

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.