„Man visas tas šaršalas primena darbo Kauno valstybiniame dramos teatre laikus. Tuo metu prieš mane sukilo visi: sovietinės pedagogikos ideologai, dėstytojai, mokytojai, Švietimo ministerijos klerkai, „moralės sergėtojas“ laikraštis „Tiesa“.”
Atsigręžęs atgal galiu pasakyti, ypač jauniems žmonėms: reikia lavinti save, velniai griebtų, visom įmanomom ir neįmanomom formom.
Mechanika ir kūnas yra privalomas pirminis dalykas, – bet ir dvasia yra pirminis dalykas. Jeigu mes ateiname į baletą ir ten šoka mechaninės lėlės, tai būna įdomu tik kartą.
Esu artistas be ypatingų ambicijų. Nebijau darbo. Labai daug neklausinėju, nes tiesiog tingiu. Jeigu man pasako užduotį, aš ją vykdau ir po kokio dešimto karto suprantu, dėl ko.
Dailininkas gali daug ką sugalvoti, bet jeigu režisierius nepagauna jo siunčiamos idėjos, kaip to kamuoliuko ping ponge, tai abu atrodo kaip durniai. O tu žiūri ir galvoji: ,,Gal čia ir nieko sau, bet nežinau, kodėl būtent taip.”
Dvidešimt metų vaidinau „Vyšnių sodą“. Rimui Tuminui sakiau: nori, atsiklaupsiu prieš tave? Nebegalima šito spektaklio vaidinti, čia ne spinta, kuriai 60 metų.
Eidamas Gedimino prospektu, pamačiau reklaminę juostą. Ten reklamavo spektaklį, kurio dramaturgas… Ivaškevičius. Pamaniau: neblogai būtų tame plakate vardą pakeitus.
Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet Rūtos gyvenimas, ko gero, buvo pilkas ir blankus. Iš teatro ji pasitraukė anksti, neišnaudojusi visos kūrybinės savo galios.
Kai buvome jaunesni, stengėmės nesigilinti. Paskui buvo darbas, darbas, darbas. Dirbome ir tylėjome, reikėjo įrodyti, ką sugebame.
