Kartais netgi atrodo, kad šio artisto arsenale trūksta tokio privalomo komponento kaip kūrybinis įkvėpimas, nors tai, aišku, netiesa.
Iš tikrųjų aš to teatro ir nekenčiu, ir myliu. Aš jį pažįstu, jaučiu. Jeigu tik įjungčiau žinojimą, kad „čia netiesa“, negalėčiau dirbti. Ir tikrai ne pinigai svarbiausia.
Jei teatras nestato klasikos, jis turėtų tiksliau atspindėti laiko, vietos kalbą. Dar mes nepasiekėme tokios kalbos laisvės, kuri galima ir kuria naudojasi kolegos Rusijoje, Lenkijoje. Mes dar esame pernelyg dideli puritonai.
Šokio menas – tai tyrumo estetikos menas, tad ir kuriamas jis turi būti atitinkamomis sąlygomis. Privalu rūpintis šiuo sunkiai dirbančiu, labai jautriu ir vertingu menininkų kolektyvu.
Dabar labiausiai trūksta naujovių. Būtina skatinti žmones per ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje. Ir kartu trupė turi turėti nuolatinius pedagogus, kokius anksčiau turėjome mes.
Vakar įeinu į repeticijų kambarį ir girdžiu krūvą baisiausių rusiškų keiksmažodžių. Aktoriai skaldo vienas kitam anekdotus. Ir tai mano buvę mokiniai. Tai yra baisu. Ir tai ne pirmas kartas. Kartais geriau neturėti mokinių.
Kartais žiūrėdamas spektaklius jaučiu, kad iš scenos sklinda ne ta dvasia, net garso prigimtis atrodo netinkanti vaizdiniam sprendimui. Muzika netgi tembriškai turi būti artima spektaklio idėjai.
Vytauto Rumšo jubiliejus – puiki proga su žilstelėjusia Nacionalinio dramos teatro žvaigžde pakalbėti apie jo artistinį gyvenimą, kurį, kaip žinoma, sudaro vaidmenys – suvaidinti, ir kurių jau nebeteks suvaidinti.
Supratau, kad atėjo laikas, kai rėmėjai jau bijo tave paremti, nes jei bet kokia kontrolės tarnyba pamatys, pas jį ateis ir ims tikrinti, bausti. Atėjo stadija, kai žmonės bijo paremti meną.
